Stiklinė baltos nesusiraukiant
per lėtai, per minkštai, kol nubėgs...
Taip į veną iškart ir į kraują,
kad atvėstų kažkiek, atsileistų
pečiai, tik kalbėt negalėčiau vis tiek.

Neklausyk, prašau, kai raktas prasisuka,
tai ne aš, tik krumpliais vėl per kampą betono,
tai nuo įtampos...
dusliai braška pavargęs metalas.

Nekrologą rašyt?
Žinau, lengvai užsimiršiu,
kad tokiems... kaip mes negyvenusiems
tyli varpinės, ir praeiviai nenukelia savo kepurių.
Tai tik piktžolės. Tiesa? Tai tik... Piktžolės?

Gali jau išlipt, nelaikau.
Matau, kad į savo delnus žiūri,
(ieškai likimo?)
tyli kaip ir aš ir truputį delsi.
Žinau, dar pakelsi akis
prieš išeinant, argi reikia daugiau?