Apglėbtum pasaulį, jis bėga nuo tavęs,
ir vakaras merkia baugias akis, ryto
aušros gaivus ruoželis palies gatves,
dabar tariama ramybė — naktis tamsi...

Kodėl nelauki nakties, nelauki dienos,
tavyje vienodai tiksėjimas skuba,
ir žingsnius atkartosi dienos šviesoje,
įžvelgus besikeičiantį gamtos rūbą.

Pavasaris gyvybę po kojomis klos,
gal tu pajausi dar vienų metų naštą,
tylus žemės alsavimas įkvėps drąsos,
kokioje erdvėj sugaut spindulį karštą.

Tavo dienų, naktų skaičius jau nesvarbus:
kokia rikiuote prabėgo ir dar prabėgs,
gyvenimo tikrovė atras naujus stabus,
savo pasaulyj abejingai stebėsies.

Nori suprast atvirom akim įvairovę,
O ji tolsta nuo tavęs šviesos greičiu,
esamą realybę gal savu matu sveri,
lyg tol galaktikos toliu nepažintu...

Nori apglėbti pasaulį — jis toli, tu čia,
kažkada vienas kitą supratot aiškiausiai,
dabar tau — laiko gili praraja išrausta,
o gal paverčia viską neatpažinta mase.