Nelaikysiu tavęs, jei išeisi,
Lapų taką nutiesęs po kojom.
Jau ir taip jais ilgokai puošeisi —
Dosniai žolei ir man dovanojai.

Tik trumpai jie puikuosis ant žemės,
Sutrūnys — nepaimti į saują.
Ir pamiršim, kaip gelto, kaip degė
Šakose, kai bučiuodavo saulė.

Nelikau, rudenėli, skolingas —
Tau vainiką iš žodžių vis pyniau
Ir džiaugiaus, spalvomis kad turtingas
Prisiglaudęs prie upės beržynas.

Tu šiais metais gražus, bet išnyksi,
Kitais metais atūš ruduo kitas,
Tiktai kartais minutei sugrįši
Mano posmais, šiandien parašytais.

Žodžių skausmas ir džiaugsmas nemiršta,
Tai ne vėjo nuplėšyti lapai.
Mintys žodžiais, paveikslais atgimsta,
Nors juos laikas begėdiškai slepia.

Nelaikysiu tavęs, jei išeisi,
Bet tikėk — nepamiršiu dėkoti,
Kad šiltai su manim dalinaisi
Rudenėjančios pasakos grožį.