Prisėskim kaip kadais ant šilto kopų smėlio...
Ar pameni prasmingus tuos metus,
kai laimės kaip dainos mes apkabinti ėjom,
kai jūros vėjas buvo toks svaigus?

Tada dar viskas mums kitaip atrodė,
tada mums buvo niekas nesvarbu.
tada mus jungė tiktai vienas žodis,
ištart kurį drovėjomės abu...

Ir laimės ašarų kaip smilčių buvo gal daugoka,
ir pykčio buvo — širdies tuštumos...
Tačiau pro laiko prizmę skambąs tavo juokas
kaskart suteiks nežemiškos jėgos...