Melioracijos darbai sparčiai ritosi pirmyn. Per buvusią pelkę nusidriekė tiesus, lyg įtempta styga, kanalas, jungiantis du miškelius, kuriuose vis tiek šiek tiek išliko buvusio pelkės grožio ir augalijos, lygiais, stačiais krantais, kuriais sunku buvo nusileisti prie siauros vandens juostelės, iš abiejų pusių apipintos karklinių vytelių tvorele, saugančia vagelę nuo užslinkimo,  o dar sunkiau išlipti stačiu, velėnomis išklotu šlaitu. Ir nėmaž neliko liulančios šlapynės ir pavojaus joje prasmegti amžiams.  Velėną kanalo šlaitams iškloti čia pat, pievoje, pjaustė specialiu arkliniu peiliu. O paskui su kita arkline mašina ją atplėšdavo ir dailiai suvyniodavo į ritinėlius. Juos darbininkai rankomis užridendavo ant skardos lakšto, kurį arklys nutempdavo prie klojamų krantų vietos. Šiuos darbus dirbo dvi moterys ir vyriškis. Moterys rideno velėninius ritinius ant lakšto, o paskui jais klojo šlaitus, o vyras važnyčiojo arklį ir valdė pjaustymo bei plėšymo mašinas. Man tai atrodė neteisinga, nes juk valdyti arklį ir sukinėti mašinų rankenėles tikrai nėra sunkus darbas. Kaip tik vyrai turėtų kiloti sunkias velėnas. Man patikdavo stebėti, kaip atpjauta velėna gražiai susisukdavo ant kablio ir užriedėdavo ant skardos. Pabandžiau ir aš, bet nelabai įstengiau iš vietos  pajudinti. Ir šie darbininkai ateidavo pas mus atsigerti vandens. Bet niekada neidavo kartu su kitais melioratoriais, ir niekada nepasakodavo jokių istorijų.

                      Kraunant šieną į daržinę, mama į alkūnę įsidūrė surūdijusia vinimi, išlindusia iš gegnės. Nors ir išplovė ūkiniu muilu, vis tiek aplink žaizdelę paraudo, o kitą dieną taip plačiai pamėlo ir taip sutino, kad vargiai begalėjo sulenkti ranką. Dar po dienos sutino ir pirštai. Ranka paraudo ir smarkiai skaudėjo. Daktaras mamą apibarė, kam delsė ir tuoj pat nesikreipė pagalbos. Prirašė vaistų, kuriuos susileisti reikėjo kasdien eiti į miestelį šešis kilometrus ten ir šešis atgal.

                      Tą, ypač karštą dieną, velėnuotojai atėjo prieš pat pietus, arklį palikę ganytis pievelėje. Atsinešę lauknešėlius susėdo obels pavėsyje. Valgė lašinius su duona ir agurkais, užgerdami vandeniu. Tuo tarpu grįžo sukaitusi mama. Ranka jau nebeskaudėjo, tad, lengvindama kelionę, mama šiandien važiavo dviračiu. Jinai dviratį perdavė man, o pati prisėdo prie darbininkų ir paėmė pasiūlytą puodelį vandens. Pastačiusi dviratį į vietą, skubėjau pas mamą, nes tikėjausi, kad bus įdomus pokalbis. Ir neapsirikau. Atsigėrusi vandens, mama iš rūsio atnešė lėkštę rūgpienio ir pasiūlė darbininkams prie lašinių. Tie padėkoję sėmė šaukštais ir gardžiavosi. Jaunoji darbininkė pastebėjo dar vis pamėlusią ir sutinusią ranką ir paklausė, kas nutiko. Mama numykė, kad tai ilga istorija. Darbininkai ėmė prašyti, kad papasakotų. Mama lyg spyriojosi, jie vis tiek nepatikėsią, tai nesą ko ir laiko gaišti. Bet darbininkai nesiliovė prašyti ir mama, patenkinta jai rodomu dėmesiu, ėmė pasakoti:

                      – Na tai klausykit, tik nesakykit, kad meluoju. Mes šitą sodybą nupirkom kartu su įnamiu. Kai supratom, koks tas įnamis, jau buvo per vėlu atsisakyti pirkimo. Iš pradžių tikrai buvo nejauku, bet kai apsipratom, tai net pralinksmina. Spėkit, kas tas įnamis, neatspėsit. Velniukas. Jį įsigijo, ar, tiksliau, parsikvietė ankstesnis sodybos šeimininkas. Jam numirus, augintinis nepanoro grįžti pragaran ir dabar gyvena su mumis. Kai būna geros nuotaikos ir gerai pamaitintas, padeda nudirbt darbus, o jei pamirštu pamaitint laiku, tada būna piktas ir reikia jo pasisaugot arba atsiprašyt.

                      – O ar galima būtų jį pamatyt? – paklausė jaunoji mergina.

                      – Daugiau jis girdimas, nei matomas. Bet galima ir pamatyti. Nelabai žinosi ką matai. Kartais sutinki pasipuošusį, skrybėlėtą vyriškį. Geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad jo nosis be skylučių. Arba pamatai kiaulę ir tik po kurio laiko susivoki, kad ji bėgo trim kojom ir neraišavo. Dažniausiai pasirodo juodu katinu viena ausim.

                      – Sakėt, kad turit gerai maitint, o ką jam reik duot? – neiškentė ir vyresnioji moteris, iki šiol klausiusi su pašaipa lūpose.

                      – Jis valgo retai ir tik vienintelį patiekalą: bulvinius lašinėtus kleckus. Patys pirmieji jam turi tekti. Nemėgsta laukti. Praėjusią savaitę kaip tik tokius viriaus. Vyras vėlavo į darbą, tad pirmuosius padaviau vyrui, o ne jam, kaip įprastai. Galvojau, palauks, kol išvirs kiti. Bet pajutau tokį spyrį į alkūnę, kad net samtį iš išmečiau. Lygu kaustytas arklys būtų spyręs. Nutirpo visa ranka, iškart nebegalėjau pajudinti. Va kokia dar, nors jau visa savaitė vaistus leidžiuosi. Tai man visam amžiui pamoka. Daugiau pirmųjų kleckų niekam nebeatiduosiu. O šiaip mielas. Kartais ir dirvą suaria, šieną suneša, audrą nusuka šalin. Yra naudos, nesakykit.

                      – Nesąmones čia mums, gaspadine, puti, – netiki vyriškis.

                      – Netiki? Nu ką padarysi, tavo bėda. – Lyg tai įsižeidusi pakilo mama. – Eisiu karvučių perkelti. Pabaikit skaniai pietauti.

                      Mamai išėjus iš kiemo, jaunesnioji mergina ėmė kalbinti mane:

                      – Ar gali taip būti? Tavo mama pasakas tikriausiai seka?

                      – Ne, ne pasaką, – kuo rimčiausiai sakau, – mamai nežinant aš velniuką prisijaukinau ir bet kada galiu jį pasišaukti ir pažaisti su juo. Žinoma, jei jis pats to nori. Norit? Parodysiu?

                      – Eik jau!.. – nepatikėjo.

                      Pakilau ir nuėjau pirtin vildamasi, kad senasis velionio Reiškulio katinas nebus išėjęs iš savo guolio. Didžiausiam savo džiaugsmui, radau jį bemiegantį ant senos vantos. Pasiėmiau glėbin ir grįžau sodan prie darbininkų.

                      – Matot? – parodžiau jo įžambiai nurėžtą ausį.

                      – Ar galiu paglostyt? – Mergina jau tiesė ranką. Katinas piktai supurškė ir toji krūptelėjusi atšoko.

                      – Jį paliesti galiu tik aš. Net mama negali jo paglostyt, nors maitina. Pamatėt ir gana. Nemėgsta dėmesio, gali supykti. – Padėjau katiną ant žemės ir nemačiom sužnybau uodegą. Katinas piktai supurškė ir spruko po serbento krūmu. Iš ten mus stebėjo piktom, žaliom akim, neramiai uodega plakdamas žolę. Mačiau, kad tai aiškiai padarė įspūdį.

                      Darbininkai greit susirinko savo lauknešėlius ir nuėjo prie arklio, nors pietų pertrauka dar nebuvo pasibaigusi. Ir vėliau jie nebeužtrukdavo mūsų kieme. Pasisemdavo vandens ir skubiai išeidavo. O mums su mama juokas.

                      Dar po poros savaičių kanalas buvo pabaigtas velėnuoti ir darbininkai su arkliu išvyko kitur darbuotis. Krūmai išrauti ir palaidoti Akmenys sugabenti į vieną vietą, beje ir dabar dar nemaža krūva ten jų riogso. Liko tik vienas vikšrinis traktorius – „staliniecas“ su didžiuliu pelkiniu plūgu.

                      Vieną vakarą, saulei pasislėpus už miško, nubėgau prie traktoriaus ir apžiūrėjau jį iš visų pusių. Užsikoriau ant kabinos stogo ir išsitiesiau aukštielninka, po galva pasidėjusi sunertas rankas. Vaiskiam danguj jau spindėjo Vakarė žvaigždė. Vakaruos dar žioravo saulėlydžio žaros. Garsiai žolėj čirpė žiogai. Vienoj pusėj traktoriaus arimas, dailiai sugulęs didžiulėm vagom. Kur ne kur iš krumslių kyšojo nutrūkusios krūmų šaknys. Kitoj pusėj pieva.  Kokia ten pieva – išdžiūvusios samanos ir viksvos, nurudę vaivorų ir gailių krūmeliai, sumalti traktorių vikšrais. Kanalu nuleistas pelkės vanduo, ištekėdamas iš dirvožemio, atėmė gyvybę šiems augalams, vešėjusiems čia nuo senų senovės. Toliau už posūkio plūgo padaryta vaga driekėsi pagal pat keliuką į mūsų sodybą, savotiškai jį įrėmindama tarsi miniatiūriniu grioviu. Tai jau paskutinė vaga. Ryt bus suarta visa likusi pieva. Baigusi ruošą prie traktoriaus atėjo ir mama. Atrėmė nugarą į vikšrą ir nusistebėjo, kad jis šiltas. Saulės įkaitintas metalas dar nespėjo atvėsti.

                      – Kaip reikia lietaus. Išdegs viskas... – atsiduso mama.

                      Žinojau, kad ji nerimauja dėl tėčio. Jam suvėlavus grįžti iš darbo, būdavo aišku, kad pareis girtas.  Pasiverčiau ant šono ir pažvelgiau į brėkšmoj boluojantį keliuką. Tolumoj lyg kas sudūlavo, lyg ne. Bijodama apsirikti, nusukau akis į šalį. Tyčia lėtai skaičiavau iki šimto. Pažvelgiau vėl. Ne, neapsirikau. Dabar jau visai gerai įžiūrėjau svyruojantį siluetą.

                      – Einam namo, mama, jau vėsoka.

                      – Lipk žemyn, apkabinsiu, bus šilčiau. Pabūkim dar kelias minutes. Toks gražus vakaras...

                      Žinojau, kaip mama nerimauja, kai tėvas negrįžta. Jai vis vaidenasi, kad tėvo sugėrovų tarpe yra mums bloga linkintis žmogus. O prasidėjo viskas dar žiemą. Iš pradžių tėvas savo laikraščių dėžutėje rado cigarečių pakelį. Atplėštą, bet nepraimtą. Gerai žinojo, kad nebuvo padėjęs. Apie tas cigaretes jis pasakė daug vėliau, kai sode po obelim rado degtinės butelį. Praimtą. Ir pėdų aplink nebuvo, nors jau seniai nesnigo. Kaip ten tas butelis atsirado, mums visiems buvo mįslė. Jei tėvui ar kitam kokiam „pavargėliui“ būtų iškritęs iš kišenės, būtų pėdos likę. Lyg tyčia numestas toliau nuo takelio, tikintis, kad krisdamas į sniegą nesuduš. Tyčia numestas. Galvojo – pasiims. Žinoma, tėvas pasiėmė ir tuoj ten pat išpylė. Tik po to pauostė butelį. Kvepėjo naminuke.

                      – Nežinau, kas ko įpylė. Aš tas cigaretes irgi išmečiau... – tada ir papasakojo, kaip rado cigaretes, kurių nebuvo pasidėjęs.

                      – Galėjai kitiems išdalinti, juk prašo per perekurus, – pasakė mama.

                      – O jei užnuodytos? Sąžinė neleido...

                      Va nuo tada ir atsliūkino į mūsų šeimą nerimas: kas? kodėl? už ką? kam ką blogo padarėm?

                      Stovėjau prigludusi prie mamos šono. Jos šiurkštūs delnai glostė mano plaukus, slydo pečiais ir sustingo...

                      – Kas? – paklausiau, nors žinojau: mama išgirdo pareinant tėtį.

                      – Ei! Gelbėkit!!! – staiga nuaidėjo tėvo balsas. Mama pasviro priekin, atstūmė mane ir pasileido keleliu. Iš po jos basų pėdų kilo dulkių sūkuriukai ir vėl gulė atgal. Paskui mamą nubėgau ir aš. Ko šaukia tėtis? Kas galėjo nutikti?

                      – Skęstu! Gelbėkit! Ei, ar girdit kas nors?! Gelbėkit! Skęstu!

                      Uždususios pribėgom, bet pamačiusios tėvą, pradėjom juoktis. Tėtis sėdėjo giliojoj arimo vagoj iki pažastų. Rankomis kabinosi už byrančio smėlio ir šaukėsi pagalbos.  Sutramdžiusios juoką, mudvi su mama padėjom jam išlipti iš vagos ir laimingai pasiekti lovą.

                      Rudeniop arimai buvo išlyginti ir užsėti kultūrine žole. Kolūkio karvutės šlamštė gerą šieną. O ir mūsų karvutei šis tas nubyrėdavo.