Baigus šeštą klasę, manęs laukė labai įdomi vasara. Atšilus orams, į pelkynės pakraštį privežė daug visokių nematytų mašinų. Ir užvirė darbas.  Vienos mašinos rovė krūmus, kitos rinko akmenis, trečios kasė didžiules duobes, kur laidojo išrautuosius krūmus. Surinktus akmenis vežė į atokesnę vietą ir vertė į krūvą. Kokių tik akmenų ten nebuvo! Įvairiausių spalvų, formų ir dydžio. Ištisas valandas galėjau jais grožėtis ir neatsigrožėti. Per dieną juos saulutė taip įkaitindavo, kad ir žvaigždėms sužibus jie dar ilgai skleisdavo malonią šilumą, kuria aš dažnai vakarais mėgaudavausi išsitiesusi ant paties didžiausio akmens, ir svajodavau, svajodavau.  

                      Kartą, vakare, važiuodami namo, melioratoriai, užuot palaidoję surautus krūmus, juos padegė. Matyt, tikėjosi, kad per naktį jie sudegs ir nebereikės gaišti laiko, kasant duobę ir juos laidojant. Oras buvo ramus, nedvelkė nė mažiausias vėjelis. Dūmai apie laužą raitėsi pažeme ir niekur nesisklaidė. Jų jau buvo pilna dauba. Dar po pusvalandžio ėmė semti mūsų sodą. Tėtis ne juokais susirūpino. Ėmė baubti karvė. Suvedėm gyvulius ant kalvos. Ką daryti su kiaulėm tvarte? Ir su triušiais narveliuose? Kas bus tas... visų neišgelbėsi. Ir patys nėjom miegoti. Jei nekils vėjas, uždusim lovose. Sėdėjom ant suolelio palangėj ir stebėjom dūmus. Tikriausiai niekada taip nesidžiaugėm, kad mūsų sodyba stovi vos ne pačioj kalvos viršūnėj, kaip tą vakarą. Tuo metu jinai jau panešėjo į vaiduoklišką pilį, kurią iš visų pusių semia pikto burtininko siustas pilkas vanduo. Sode obelų kamienai ir žemutinės šakos jau skendėjo dūmuose. Jie pamažu, iš lėto, tačiau nenumaldomai slinko artyn. Jau palietė tvarto kampą, tuoj pasieks šulinį... ką daryti? Jau ir temti pradėjo. Tėvas paklausė manęs ar galėčiau įlipti į ant pačios kalvos viršūnės augančią trešnę. Žinoma galėčiau. Ir nieko nelaukdama įsikabarojau į pačią viršūnę. Iš apačios tėvas klausė, kiek plačiai pasklidę dūmai. Apsidairiau. Matėsi tik medžių viršūnės ir už miško nusileidusios saulutės žaros. Daugiau nieko. Nei centrinės gyvenvietės, nei artimesnių kaimynų. Vien tik pilkų dūmų jūra. Tėtis garsiai svarstė, kad pabėgti iš dūmų nėra vilties. Įbrisim į dūmus ir uždusim. Tokio didelio atstumo nekvėpuodami neįveiksim. Tėvas jau garsiai keikė melioratorius, taip išliedamas savo bejėgiškumą, nes nematė jokios galimybės išsigelbėti. O dūmai vis kilo ir kilo. Sukaukė šuo. Mama atsegė jį nuo grandinės ir tas gailiai inkšdamas puldinėjo nuo vieno prie kito, laižė rankas ir vis tarpais sustaugdavo, tuo mus dar labiau baugindamas. Surėmėm nugaras į trešnės kamieną ir beviltiškai stebėjom temstantį vakaro dangų. Apie mūsų kojas jau ėmė vyniotis dūmų gijos. Tėtis įbrėžė degtuką ir iškėlė virš galvos. Liepsna degė ryškiai, lygiai, neplazdėdama. Lyg kambaryje, kur niekas nevarsto durų. Liepsna pasiekė tėvo pirštus ir užgeso. Užsimerkiau ir ėmiau vaizduotis save mirusią, gulinčią vidur bažnyčios karste. Šalia gulėjo tėtis ir mama. Trys karstai. Kas bus melioratoriams? Juk dėl jų kaltės žuvom... Čirkšt... suliepsnojo naujas degtukas tėvo rankose. Atsimerkiau ir įsispoksojau į krūpčiojančią liepsnelę. Ji kiek paplevenusi šoktelėjo ir užgeso. Tėvas brėžė ir brėžė naujus degtukus, o jie užgesdavo. Akis ir gerklę graužė aitrūs degėsių dūmai, norėjosi be perstojo kosėti. Žiūrėjau į gęstančias liepsneles ir galvojau, kad ir ugnelei jau per maža deguonies. Ir jinai gęsta, nebedega. Širdį persmelkė stingdantis šaltis, pajutau, kaip linksta kojos. Nejaugi galas? Negi tikrai nebėra išeities? Matau, kaip be garso kruta mamos lūpos... meldžiasi? Ropščiuosi vėl į trešnę. Tėvas, tylėdamas, krato lauk cigaretes iš pakelio ir padega jį. Liepsna aiškiai svyra į vieną pusę. Apsuka pakelį, liepsna vėl palinksta į rytus. Neabejotinai kyla vėjas. Šmėkšteli išsigelbėjimo vilties kibirkštėlė. Lėtai lipu nuo šakos ant šakos. Jau tamsu ir bijau atsistoti ant plonos šakelės ir išdribti. Pagaliau mano galva susilygina su medžio viršūne. Suvirpa suplasnoja lapai. Padvelkė gaivus vėjas. Apsidairau. Danguje abejingai mirksi žvaigždynai. Pasisuku į vakarus. O ten virš miško ryškėja juodas tumulas. Debesis? Dar tyliu, dar nesakau tėvams nieko. Klausausi kraupaus gyvulių mūkimo, žviegimo ir kauksmo. Mąstau kažin kur dabar katinai? Užsimerkiu ir skaičiuoju iki šimto. Tada atsimerkiu ir pirmiausiai akimis ieškau debesies. Jis gerokai paaugęs. Dar spoksau, dar tyliu ir matau, kaip debesis pražįsta žaibu. Tai pamato ir tėvai. Iš mūsų krūtinių išsiveržia palengvėjimo šūksnis:

                      – Ačiū Dievui, išsigelbėjom!!!

                      Stiprėjant vėjui, dūmai ėmė sparčiai sklaidytis ir mes sužiūrėję gyvulius, nuėjom miegoti. Ryte, susirinkus  melioratoriams, tėvas papasakojo vakarykštį įvykį. Tie prašė tėvo niekam nesakyti, prižadėjo nelikti skoloj ir atsilyginti. Neprisimenu, kaip jie atsilygino... gal ir ne.

                      Ir po kelių dienų krūmų krūva dar tebesmilko, nesidavė užgesinama. Degė durpžemis. Netoli degėsių pievoje ganėsi mūsų karvė ir telyčia. Vidurdienį su mama ėjom jų perkelti ir pagirdyti. Nešėmės kibirus su vandeniu. Mus sekė katinas. Kol mes buvome pas karvutes, katinas šniukštinėjo po degėsius. Eidamos namo, pašaukėm katiną, bet tas kažką skaniai triauškino ir nekreipė į mus dėmesio. Susidomėjom, ką jis ten rado?  Lyg ir dešra... nemenkas gabalas...

                      – Tikriausiai melioratoriai savo pietus išmetė, – nusprendė mama.

                      – Bet dešros vidus baltas, lyg būtų batonas ar žuvis, – pastebėjau aš. Mums bežiūrint, katinas nagais padrėskė dešros odą, toji gan lengvai plyšo, apnuogindama baltą gražią mėsą. Tada pamatėm ir „dešros“ galvą. Tai buvo lauže iškepusi gyvatė. Palikom katiną skaniai pietauti. Grįžusios namo, pamatėm, kad tėvas, po obelim, prie pat namo kampo su kauptuku kažką kapoja. Po kelių smūgių tėvas ant kauptuko iškėlė dar tebesirangančią didelę gyvatę ir numetė į žolyną netoli takelio.

                      – Sušerk paršeliams, – pasakė mamai, – valgau ir matau, kaip šliaužia. Spėjau užmušt, nepabėgo. Dabar jos visos iš pelkyno bėga.

                      Baigęs valgyti, gyvatės pertrauktus pietus, tėvas išvažiavo į kolūkį.

                      Pavakariais į kiemą sugužėdavo nuo kaitros ištroškę melioratoriai. Prisisėmę kibirą vandens, leisdavo puodelį per rankas, gurkšnojo pakaitom, šaltą kaip ledas vandenį iki užgeldavo dantis, tada sėsdavosi ant kiemo vejelės ir laukdavo, kol vėl pajus troškulį, pasakodami įvairias istorijas. Aš įsitaisydavau ant priebučio akmens ir klausydavausi. Tą pavakarę, kaip įprastai, kiemas burbuliavo nuo įvairiausių istorijų. Melioratoriai nudulkėję, susivėlę, nuo saulės ir purvo pajuodusiais veidais ir pūslėtais delnais, laikydami tarp pirštų aprasojusį puodelį šalto vandens, vienas per kitą porino įvairiausius nutikimus. Būtus ir nebūtus. Kurie dar buvo su auliniais batais, tie spyrė juos žemėn ir mėgavosi žolės vėsa, o kiti, atėję basi, atraitotom kelnėm, juokėsi iš batuotųjų, kad jiems oda nuo padų nukrisianti. Skambant sutartiniam juokui, iš patvartės parcimpino užsimiegojęs katinas. Pastatęs uodegą, išdidžiai pėdino takeliu pro vyrus. Staiga, sukluso, pauodė orą, pasišiaušė ir šoko į žolyną šalia pečiuito basakojo vyro. Puolė žaibu ir atšoko, vėl puolė ir vėl atšoko, net atsitrenkė į vyriškį. Bet į tai nekreipė dėmesio ir vėl puolė ir greit atšoko. Visi susidomėjo, ką katinas medžioja? Aš supratau, kad katinas aptiko tėvo užmuštą gyvatę ir, manydamas, kad ji gyva, puolė ją. Kai įsitikino, kad vis tik gyvatė negyva, ėmė ją ragauti. Bet, matyt, jinai nebuvo tokia gardi, kaip kepta, tad palikęs ją įsitaisė šulinio pavėsy ir ėmė praustis.

                      Melioratoriai, tylom stebėjo katino „kovą“ su gyvate. Stebėjosi jo drąsa ir gyrė nugalėtoją. Basieji nebedrįso stotis ant žolės, trepsėjo ant siauručio takelio ir pavydžiai žvalgėsi į batuotuosius, kurie jau spėjo į juos įšokti. Išgėrę dar po puodelį vandens, vorele patraukė prie savo mašinų. Pirmieji ėjo batuotieji. Už bulvių lauko krūvoj gulėjo mūsų balkiai dalinai nužievinti. Saulės džiovinama likusi žievė, atšoko nuo medienos ir ilgais liežuviais mėtėsi šalia. Mama jų pasirinkdavo prakurams. Einant pro balkius, vienas iš vyrų, sukliko, pašoko į viršų ir nubėgęs kelis metrus pargriuvo, garsiai šaukdamas. Kiti jį beregint apsupo ir kvatojosi, net susiriesdami. Nelaimėliui einant , žolėj, jam už kojos užsikabino ilga žievė, o tas pamanė, kad gyvatė ir labai išsigando. Tas nuotykis davė peno naujoms rytdienos istorijoms prie šulinio.