Neklausau, ar dar groja Vivaldį,
neklausau, nes tylos negaliu pasisemt,
byra, trupa tik eilės ir maldos,
ir krūtinėje ima vienatvė sutemt.

Visa taip, tarsi laikas ne eina, o lekia,
ir tamsa — be dienos, o naktis — be žvaigždžių,
tik minutės, akimirkos trumpos ir lakios,
kaip ir tavo tie žodžiai, kuriuos dar girdžiu.

Dar girdžiu, kaip mūs laikas į nebūtį slenka,
ir žinau, kad nėra jau manęs ir tavęs,
nors atodūsių šimtas vedžioja man ranką
ir mintis į tą šalį, kur tavo šešėlis nuves.

Ir žinau, kad praėjusi pragarą, kančią ir ugnį,
vėl atversiu į šviesą auksinius vartus,
gal ne skausmas vėl rasis, o dangūs,
ir žvaigždžių anei saulės mums nieks neužpūs.