Žvelgi į veidrodį ilgai —
save vaikystėje matai.
Palinksta motinos galva —
tave palydi ji malda,
ir tėvas išveda keliu, —
esi žmogus, žmogum ir būk:
tėvynė, vaikas ir šeima —
tai vyriškumo apraiška.

Kai liksi vienas, ir nakčia
žvelgs karčiai sąžinės viešnia,
tu atsakysi jai tada  —
ar verkė vaikas tyloje,
ar klykė paukštis tamsoje
ir krito ąžuolo šaka,
ar meilę pavertei kančia
ir mirė Ji kartu su ja,
ar širdį pavertei ledu,
o ranką — žudančiu kardu?

Pažvelk į veidrodį tada —
kas stovi skausmo tamsoje?
Tas — vaikas — klausia tyloje:
kodėl tu išdavei mane,
kodėl mūs taką palikai
ir kokią prasmę atradai
minties tamsoj ir nebūty,
kur gęsta saulės spindulys...

Tas — vaikas — žiūri į tave,
pažįsti dar jame save?
Paverski kardą balandžiu,
paleiski paukštį iš tinklų,
sugrįžki tėviškės taku,
parimk po tėviškės beržu,
pažadink vaiką atminty, —
to prašo jis. Tas. Veidrody.

 2013-10-22