iš aukštybių
iš šalčio peryklų
krinta riebios
išbalusios snaigės

krinta ant dar
neataušusių
rudens pėdų

krinta ant
vienatve
sušildyto stiklo

krinta krinta
vien tam
kad ištikštų

ir tik šešėliu
prisiplojęs prie stiklo
stebėsiu kaip nyksta būtis
riebi snaigė į ašarą virsta
ir rieda į neataušusią žemę viltis

kiek mažai
lemtis pagailėjo
jai skirtos gyvosios verdenės
pėdos ataušo
visa ledėjo
tirpsta ledokšniai vieversėliui
skardenant