Tu jautei, kaip lėtai
Teka kraujas upeliais
Iš atvertų žaizdų
Ant rankų tavų.
Tu jautei, kaip karštai
Blizgantys ašmenys
Drėskė odą prie riešų,
Ir nukrito lašas
Raudono kraujo ant žemės...
Pulsuodamas venomis jis
Išsiliejo ant kilimo balto.
Tu jautei, kaip protas aptemsta,
Ir akyste pasirodo šviesa –
Ta vienintelė, kur yra tava.
Ji tyliai tunelio gale
Pradėjo gesti nejučia.