šliaužiu ir tu šliauži –
tam esam gimę gal?
kad šliaužt
pavirsti pelenais
išnykt be pėdsako
nė nepabandžius skrist
ne – iš - laisvėjus
kvadratinėj erdvėj
kartono dėžėje
ne - įprasmėję
savęs neatpažinę
nesklandžiai mynę takelius, takus
ne į save
tik į kažkur – ratu, ratu
be nuodėmės netyčia
ekstazės džiaugsmo
be skambesio, be jausmo
iš tamsos į tamsą
kasdiene viltimi
regėjimus atmesdami
diena – dienon
gyvi menkom iliuzijom
mintis ne savo
pasisavinę ir
pojūčiais gyvi ne savo
sekundes verčiam mirtimi
negrįžtamai
praleidę dieną.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-10-21 10:26:51
Kritimo būsena labai taikliai ir išraiškingai perteikta; gal joje labiausiai ir susimąstai apie būtį, savo esmę... kitokiam buvimui, iki pat ekstazės džiaugsmo, pusiausvyrai. Visada pabaiga ypatinga, taip ir čia, tarsi paskatintų kilti... Ir tai turi prasmės. Atsigręžk tik patvirtina.
„sekundes verčiam mirtimi
negrįžtamai
praleidę dieną.“
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-20 15:31:17
Eilės puikios, bet pesimizmi persunktos. Kita vertus, kai dabar pažiūriu į dangų, į tą pilką dangų, tai nuotaika labai panaši. gerai, kad nuotaika turi savybę keistis :))) Pas jus irgi, manau :)))
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-10-20 13:51:01
Eilėraštis geras, tik man norisi daugiau optimizmo. Nesame jau tokie menki, kurie nesugebėtume išeiti į dieną, į džiaugsmą, į laimę. Bet tai gal bus kituose taip pat prasmės paieškos eilėraščiuose.