Šukavau šukavau iš pat ryto,
Ne, ne plaukus — pražilusią žolę,
Per naktelę šalnelė iškrito.
Vienmarškinė nubėgo per — sodą.

Ką tik pėdos užgavo, tas balo,
Nuo bučinio galvas nuleido.
Pašiurpo net lapas ant klevo,
Kai šalna jį glaudė prie veido.

Nasturtų žiedai užsimerkė,
Pamiršę sudie pasakyti.
Nežinau, negirdėjau, gal verkė,
Pavėlavus žydėti rožytė.

Šukavau šukavau iš pat ryto
Grėblio šukom pražilusią žolę,
Žilutėlė kaip buvo, taip liko,
Kol pakirdus diena įdienojo.