Vakar buvo pasaulio pabaigos agonija —
sproginėjo kaštonai ir petardos.
Krito ir dužo žmonos pelargonija,
žmonės bučiavosi neklausdami vardo.

Pažadinta sąžinė nerimsta ir tardo
mane: kaltas esi. Prieš ką?
Prieš vienintelę žmoną ir visą žmoniją.
Tebūnie meilė ir taika.

Imsiu kaltą ir iškalsiu
žmonos statulą kaip Afroditę,
į ausį kuždėsiu eiles, kviesiu valsui —
atgys žiedai po šalnų nuvytę...

Užgeso rudens uždegta dagtis —
pasaulio pabaigos daugiau nebus —
trumpą kaip pirma naktis
saulėtą dieną renkam abu aukso lapus.