1.
Apgavęs mirtį, senis su šunim
Duona dalinas( išmaldą numestą).
Nejau visi pamiršo? Su savim
Jam lieka tik šnekėt. Nebesurasti
Jau šilumos gimtų namų. Širdis užgis
Ir neliūdės daugiau. Nuleis aklas akis
Ir tęs niūrus likimo skirtą kelią.
Tik draugas tikras jį suprasti gali.

2.

Žiemos dienom skurdžiom matys sapnus.
Klaidžios pritvinęs pyktis. Nenurimti...
Tiktai šuva priglūdęs jam paklus,
Taip nelauktai pamesdamas jam mintį,
Kad nebekeikia jau lemties piktos daugiau
Ir nebelaukia nieko. Laisvas pagaliau!
Vien ši mintis ilgam paskleis ramybę.
Ir siela klaidžios jo baltai pražydus.

3.

Neliesk, naktie, svajonių ir dangaus
Ir nenušluok šešėlių sidabrinių.
Galbūt reikėtų laimės kiek daugiau
Šiam nuskriaustam gyvenimo supynių.
Ne išgodotas jausmas, ne gyli tamsa,
Ne viesulai suspaudžia... Tik viltis keista.
Taip skaudžiai gelia pirmos šalnos vėlei
Ir styro nuogos šakos, juodos gėlės.

4.

Netekus draugo slegia taip našta
Ir ilgesys prispaudęs nesibaigia.
Negrįžo jis šiandien. Nejau bėda?
Taip neramu. Išsprūsta neišlaikęs
Stipriai suslėgtas žodis. Tik priklydęs šuo...
Jau nebebus greta jaukaus šnopštimo jo.
Taip skaudžiai gelia pirmos šalnos vėlei
Ir styro nuogos šakos, juodos gėlės.