Mylėkim Lietuvą, kurią širdy nešiojam,
Kiekvienas savo, ją savaip pažintą,
Kaip dainą motinos, kurią dainuojam,
Kaip šviesią meilę, laiko neištrintą.

Gal prasidės namais ir baigsis kaimo vingiu,
Kuriuo pasaulin šaukiamas nuklydai
Ieškot kelių, kad taptum žmogumi laimingu,
Plačiam lauke paliktum gražią brydę.

Gal ji tapatinsis su rytu saulei tekant,
Kai krito rasos pradalgėlėn pievos,
Ar pirmąkart išgirdus vėją kalbant —
Nebūk, nebūk šią naktį vienas.

Kiekvieno Lietuvą gal margins kitos spalvos,
Tik neužgožkim debesim šviesių,
Jei liks žėruot ugnelėm vienas vardas,
Tai ir tada jai reikalingas tu.

Mylėkim Lietuvą ne laikraščių sukurtą
Ar apsukrių politikos pirklių.
Mylėkim Lietuvą kaip pasakoj užburtą
Tau skirtą žemę tarp žvaigždžių.