Po to, kai Agnė žvaigždžių šou „Super duper star“ parodė visai Lietuvai savo šikną (Vilniaus regiono lenkai greit tą šou šmaikščiai pervadino į „Super DUPA star“), jos populiarumas augo kaip ant mielių. Visi kiti dalyviai su savo dainomis, poezijomis, inkilų meistravimais, šokiais, knygelių rašymais ir kitomis atgyvenomis galėjo slėptis po pernykščiais lapais. Ko gero, nereikia net sakyti, kad Agnė ir buvo to šou laimėtoja, be jokios konkurencijos. Fanų sms ir komisijos simpatijos nulėmė, kad Agnė ir jos šikna tapo šio prestižinio konkurso nugalėtojais.

Internetas, televizija, laikraščiai – visur pirmuose puslapiuose mirgėjo Agnė. Interviu su Agne, pokalbiai su Agne – nė viena laida, nė vienas renginys neapsieidavo be Agnės ir jos užpakalio. Žurnalistai stojo į eilę, norėdami gauti interviu iš šios kažkada kuklios Zalabatoriškių merginos, o dabar – superžvaigždės. Su kai kuriais žurnalistais ir televizininkais panelė dar ir turėjo romanų, apie kuriuos pasiskelbė viešai – tai dar labiau padėjo jos karjerai ir pridėjo pikantiškumo.

Greitai Agnė buvo pakviesta į pirmą pokalbių laidą, kurioje, kaip buvo anonsuojama, ji atskleis intymiausias ir labiausiai šokiruojančias savo gyvenimo detales. Panelė į laidą atėjo su miniaku, vos dengiančiu šikną.

- Agne, tu išgarsėjai visai Lietuvai parodžiusi savo pasturgalį. Koks buvo jausmas parodyti savo pasturgalį visai Lietuvai?
- Koks jausmas rodyti šikną? Nerealus, tipo.
- Ar tau užteko drąsos pasiryžti tokiam drąsiam, novatoriškam poelgiui?
- Drąsos man visuomet užtenka. Tipo. Dar Zalabatoriškėse vienai durai plaukus roviau.
- Tu, Agne, rovei plaukus? Reiška, tu sugebi būti agresyvi?
- Jo, tipo.
- Ar tu manai, kad ši būdo savybė tau padėjo pasiekti tai, ko gyvenime trokšti?
- Aha, tipo.
- Ar nesijauti padariusi postūmį Lietuvos žmonių mąstyme? Juk visi žinome, kad kartais mūsų visuomenėje trūksta tolerancijos kitų saviraiškai, laisvės, novatoriško požiūrio į daugelį dalykų?
- Jo, trūksta tipo. Bet karoče, šikną rodyti yra za[pypt]ys. Nu, labai išlaisvėji. Žiauriai, karoče nerealiai išlaisvėji, tipo. Jaučiuosi kaip nutraukusi pančius, tipo.
- Tai tu buvai suvaržyta kaimiškoje aplinkoje?
- Jo, tipo. Nes ten visi, karoče, kompleksuoti, visi šikną parodyt bijo. O aš ėmiau ir parodžiau, tipo. Nutrūkau nuo virvės, tipo, išlaisvėjau. Aš moderni, tipo. Aš į Lietuvą atnešiau modernumą ir kultūrą, tipo.
- Tau sunku buvo bręsti tokioje konservatyvioje, atsilikusioje aplinkoje
- Tai ne, blyn! Aišku, tipo.
- Ar galėtumei dabar mums parodyti užpakalį?
- Tai be problemų, tipo.

Agnė atsistojo, ir pakėlusi sijoną į viršų, nusimovė stringus, vėl eilinį kartą prieš visą Lietuvą apnuogindama savo žopą. Salėje nugriaudėjo plojimai, dalis žiūrovų, sekdami Agnės pavyzdžiu, irgi nusimovė kelnes. Kameros nukrypo ir į juos. Sms‘ų skaičius ekrano apačioje pradėjo didėti geometrine progresija. Pokalbių laidą teko pratęsti, nes gi tokia proga susirinkti pinigų iš žiūrovų.

Interneto socialiniuose tinkluose kūrėsi klubai, palaikantys Agnę, po jos užpakalio nuotraukomis šimtai tūkstančių fanų spaudė „patinka“ ir rašė daugiatūkstantinius komentarus: gerbėjų gretoms priklausantys pacanai prisipažindavo meilėje, norėjo su Agnuže susipažinti artimiau, o panos norėjo būti tokios, kaip Agnė. Visi video, kuriuose figūravo Agnė, pasiekė milijonus peržiūrų. Užsienis taip pat įvertino Agnės grožį, jos drąsą, talentą ir novatoriškuma. Ekspertai negailėjo pagyrų „Zalabatoriškių fėjai“, kaip ją praminė gerbėjai, liaupsino jos platų mąstymą, modernumą, nesustabarėjimą ir sugebėjimą mesti iššūkį normoms. Atsirado ir piktų žmonių, vadinančių Agnę negražiais žodžiais, nepalaikančių jos saviraiškos, bet fanai tuos, kas drįsdavo suabejoti Agne, sumaišydavo su purvais.

Prekės, kurias reklamavo Agnė, buvo perkamos dvigubai didesniais kiekiais. Sūriai, dešros, jogurtai, sviestas, sms kreditai, kelionių agentūros – visur mirgėjo „Zalabatoriškių fėjos“ pasturgalis. Ypač didelio dėmesio susilaukė viena skandalinga mobiliojo ryšio reklama, kur Agnė konkuruojančiai firmai siūlė savo SIM korteles susikišti į užpakalius, ir visiems naudotis tik jos reklamuojamos firmos kortele. Aišku, po to buvo daug triukšmo, teismų, bet komercinis efektas buvo pasiektas.

„Zalabatoriškių fėja“ ir jos šikna tapo per daug didelio mąsto žvaigždėmis, kad vien tik filmuotųsi reklamose ir dalyvautų svetimose laidose, todėl greitai panelei Agnei ir jos šiknai buvo sugalvotas atskiras projektas – konkursas „Rodyk šikną! “, kurio vedėja, be jokios abejonės, buvo Agnė. Laidos formatas buvo labai paprastas, bet kartu ir genialus: konkurse dalyvauja 10 žmonių (po penkis kievienos lyties), kurie rodo savo pasturgalius. Žiūrovai balsuoja siųsdami sms, ir renka pačią geriausią šikną. Laimėjusios šiknos susitikdavo superfinale, kur būdavo renkama Šiknų Šikna, laimėsianti kelionę į pasirinktą šalį dviem asmenims. Likusioms šiknoms buvo skiriami paguodos prizai – kremai šiknos priežiūrai, spa procedūros, tualetinis popierius, tatuiravimo paslaugos bei kiti praktiški, kiekvienai šiknai reikalingi dalykai. Laidoje dalyvavo ir daugybė įžymybių – šou biznio, politikos, visuomenės veikėjų, kurie nutarė išdrįsti neriboti savęs ir viešai parodyti savo užpakalius. Šou susilaukė milžiniško populiarumo, žmonių sms‘ai liejosi neribotai, ir aišku, pinigų buvo surinkta labai daug. Dalis jų kliuvo ir Agnei, nors prodiuseriams, aišku, žymiai daugiau.

Parduotuvėse pasirodė netgi prekių linija, skirta laidai „Rodyk šikną! “. Marškinėliai, striukės, puodeliai, šaukštai, kepurės, suvenyrai, saldainiai, gėrimai, dešrelės, kumpiai, braškių skonio lašiniai, varškės sūreliai su silke, zacirka su angliarūgšte – daugybė daiktų ir maisto produktų. Vieni su laidos „Rodyk šikną! “ logotipu, kiti su besišypsančia Agne, o treti – su didžiuliu, storu, sultingu užpakaliu, bei prierašu apačioje „atskleisk save! “. Ar dar reikia sakyti, kad būtent tie tretieji, su storais užpakaliais, buvo patys populiariausi? Gatvėje daugybė žmonių, nuo valytojos iki firmos prezidento, laikė prestižo reikalu devėti rūbą su storu celiulitiniu pasturgaliu.

Projektas „Rodyk šikną! “ sukėlė visuomenėje tikrą socialinę išlaisvėjimo bangą, šiknos demonstravimo maniją. Šiknos rodymas, ypač jaunų, novatoriškų ir naujovėms imlesnių žmonių tarpe tapo vos ne norma. Atšilus orams turėjo pasirodyti naujo modelio kelnės ir sijonai su iškirptu užpakaliu, kad visi matytų kelnių savininko ar savininkės žopą. Kaip bebūtų keista, atsirado daug asmenų (dažniausiai vyresnio amžiaus, baisios sovietinės vergijos ragavę asmenys, o ypač visokie tikintieji), kurie tokioms naujovėms nepritarė. Dalis konservatyvesniu mąstymu pasižyminčių piliečių reikalavo valdžios atstovų blokuoti tokios aprangos pasirodymą, laikydami tai neprideramu dalyku. Visuomenėje atmosfera kaito, dažnėjo susirėmimai tarp „laisvųjų šiknų“ ir „paslėptašiknių“. Būtinai reikėjo kažką daryti, ir panelė Agnė to ėmėsi.

Artėjo rinkimai, ir Agnė tikrai nesiruošė likti nuošalyje. Su bendraminčiais sukūrusi komandą ŠRS - “Šiknos ravo satanistai”, kitaip dar vadinamą “Laisvųjų šiknų draugija”, panelė ėmėsi kovoti už teisę laisvai rodyti savo šikną. Tiesa, vėliau ŠRS politkorekcijos tikslais buvo pervadinti tiesiog į “Šiknos ravo sąjungą”. ŠRS pasirodymai visada buvo audringi. Vienas iš pačių įspūdingiausių jų suvažiavimų, tiesiogiai transliuotas internete ir per visas televizijas, sutraukė apie 10 tūkstančių entuziastų iš visos Lietuvos, netgi iš užsienio šalių (laisvųjų šiknų judėjimas jau plito per pasaulį).

Susirinko didžiulė minia su plakatais:

LAISVĖ ŠIKNAI – MIRTIS KELNĖMS!
RODYTI ŠIKNĄ – MŪSŲ TEISĖ!
IŠSILAISVINK IŠ KELNIŲ!
KAM NEŠIOTI TĄ SIJONĄ, JEIGU TURI GRAŽIĄ ŽOPĄ?
LEISK SAVO ŠIKNAI ĮKVĖPTI LAISVĖS ORO!
DABAR XXI AMŽIUS! NESIVADOVAUK ATGYVENOMIS!
VEIDO SKRUOSTŲ NESLEPIAME – KODĖL TURIME SLĖPTI KITUS SKRUOSTUS?
IŠSIVADUOK IŠ PANČIŲ – SUPLĖŠYK KELNES!
KAS PASAKĖ, KAD RODYTI ŠIKNĄ – NEPADORU?
EI EUROPA, RODYK ŽOPĄ!
DRASKYK SIJONĄ NEVIDONĄ!
NENURODINĖK MANO ŠIKNAI!
IŠMESK SUPELIJUSIAS NORMAS Į ŠIUKŠLYNĄ!
BURNOS NESLEPIAME – KODĖL TURIME SLĖPTI IŠANGĘ?
VISOS KŪNO ANGOS YRA VIENODOS!
MORALISTAI, NESIRŪPINKITE MŪSŲ ŠIKNOMIS! ŽIŪRĖKITE SAVŲJŲ!

Plakatų buvo labai daug, susirinkusieji ŠRS nariai skandavo įvairius šūkius pasturgalio ir teisės rodyti užpakalį tematika. Kalbėjo įvairūs aktyvistai iš įvairių šalies vietų, pasakojo apie savo patirtis, išsilaisvinimą iš asmenybę varžančių kelnių, tradicinio moralizmo atgyvenų (šie pasakojimai sukeldavo euforiją) bei apie savo vargus dėl aplinkinių nesupratimo ir net agresijos šikną rodančių atžvilgiu (nuo šių pasakojimų didelės dalies susirinkusiųjų akyse sužibdavo ašaros). Entuziastingai buvo rėkiama, kad XXI amžiaus žmonėms nėra reikalo savęs varžyti kažkokiomis nežinia kieno, nežinia prieš kiek šimtmečių sugalvotomis normomis, ir kad dabar jau nebe viduramžiai. Kas apskritai sugalvojo, kad rodyti šikną yra nepadoru?

Galiausiai į tribūną išejo Agnė. Ją pamatę, mitingo dalyviai pradėjo klykti iš ekstazės. Klyksmai ir ovacijos truko apie pusvalandį. Galiausiai Agnė prabilo.

- Mes turim kovoti už teisę rodyti šiknas, tipo. Visur ir visad, tipo. Aš jus myliu, karoče. “Šiknos ravo sąjunga” yra jėga. Tipo.

Nesugalvojusi ką daugiau pasakyti, Agnė nulipo nuo scenos. ŠRS nariai ilgai negalėjo nurimti – rėkė, klykė, spiegė, ašarojo, skandavo “Agnė, Agnė” ir “šikna, šikna”, rodė vieni kitiems savo pasturgalius. “Šiknos ravo sąjungos” valburgiją prižiūrinčos policijos pajėgos turėjo daug sunkaus darbo, nes įsisiautėję šiknos rodymo aktyvistai tapdavo agresyvūs, kėlė provokacijas, juos teko raminti (vėliau ŠRS aktyvistai tų raminimų vaizdo įrašus dėjo į internetus, vadindami tai “susidorojimu”). Be to, aplinkui susirinko net kelis kartus didesnis šiknų rodymo priešininkų būrys, pasižymintis tradiciniu moralizmu, religiniu fanatizmu ir sovietizmu, todėl tarp ŠRS ir tradicinių moralistų kelis kartus vos nekilo agresyvūs susirėmimai, kam irgi vargais negalais pavyko užkirsti kelią.

Bet deja - viskas, kas nuostabu, anksčiau ar vėliau baigiasi. Agnės karjera kilo kaip ant mielių, bet vieną dieną kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė baisi žinia. Tame pačiame žvaigždžių šou “Super duper star” sudalyvavo tokia jauna porelė iš Plungės – Marius ir Gabrielė. Jie lakstė po sceną, demonstruodami savo genitalijas, ir tuo užkariavo konkurso organizatorių, publikos bei žiniasklaidos simpatijas. Publika klykė “Marius, Gabrielė! Pautai, putė! ”. Agnė su savo užpakaliu iš karto tapo vakarykšte diena. Susitikimas su prodiuseriais buvo labai graudus.

- Agne, mums labai gaila, bet tavo honorarai turės būti truputį sumažinami… Kelis kartus.
- Kodėl, tipo?
- Tavo laida ir pasirodymai reklamose jau neturės tokios komercinės sėkmės, kaip Mariaus su Gabriele.
- Bet aš pirma šikną rodžiau, tipo! – Agnė net apsiverkė.
- Bet jie parodė pautus ir putę, tai labai didelis skirtumas. Tavo šiknos žiūrovai jau atsikando, šikną rodyti daug kam tapo norma, įpročiu. Gyvenimas nestovi vietoje, ir reikia naujų žvaigždžių, naujų sulaužytų tabu, naujų iššūkių. Juk progresas. Žmonėms, išskrus visokias davatkas, patinka išlaisvėti.
- Karoče… Nu… Tipo… - Agnė tik kūkčiojo, nežinodama ką atsakyti.
- Na, mes galime tave paguosti, kad proveržį padarei būtent tu. Jei nebūtum parodžiusi užpakalinės dalies, tai gal niekas nebūtų susigalvojęs rodyti priekinės dalies. Bet iš tavęs dabar jau pinigų nesusikrausi, taigi, gali dabar rašyti internete kokį blogą… Arba memuarų knygą. Šou biznis, sorry, jau nebe tau.

Žodžiu, Agnės pasturgalis labai greit buvo nustumtas į šoną. Televizijoje vėlai vakarais buvo rodoma laida “Rodyk genitalijas! ”, internete ir reklamų stenduose mirgėjo Mariaus ir Gabrielės nuotraukos, o naujai susikūrusi organizacija „P&P“ arba „Double P“ (P&P šifravosi kaip „Pautai & Putė“) audringais lozungais ir provokuojančiomis viešomis akcijomis reikalavo laisvės rodyti genitalijas.

Agnei, gelbėjantis nuo bado, beliko vienintelė išeitis – su savo organizacija „Šiknos ravo sąjunga“ (arba „Laisvųjų šiknų draugija“) važinėti po šalis, kuriose, kaip priimta sakyti, „trūksta laisvės individo saviraiškai“. Greit atsirado įtakingų sponsorių, ir ŠRS organizacija puolė su plakatais važinėti po pasaulį, agituoti už šiknos rodymo laisvę ir išsivadavimą iš nuogos šiknos bijančių, sustabarėjusių viduramžiškų atgyvenų.

Progresyvioji organizacija savo tarptautinę veiklą nutarė pradėti nuo Ukrainos – tos draugiškos Lietuvai šalies, kuriai Lietuva taip gelbsti teme nelengvame eurointegracijos kelyje. Jau netgi vakarų Ukrainoje, Banderos gimtinėje, save laikančioje labai europietišku kraštu, ŠRS aktyvistus pasitiko pikta minia su plakatais. Po to nuvažiavę į rytų Ukrainą, į Donecką, ŠRS aktyvistai labai stipriai gavo į snarglį. Po šios pirmos kelionės Agnei ir kitiems aktyvistams teko trumpai nutraukti savo tarptautinę veiklą, kol dings mėlynės ir nubrozdinimai nuo pasturgalių.

Antroji kelionė buvo į draugišką Lietuvai Gruziją. Ten atokiuose Tbilisio rajonuose progresyvius aktyvistus pikti žmonės apmėtė supuvusiais arbūzais.

Sirijoje, Pakistane, Indonezijoje, Nikaragvoje, Azerbaidžane, Turkijoje, Tanzanijoje ir Armėnijoje „Šiknos ravo sąjungos“ členai buvo apmėtyti supuvusiais kiaušiniais visokių piktų žmonių, irgi nenorinčių tokių laisvių. ŠRS nariams teko kuo greičiau nešti kudašių.

Baltarusija šios kaimyninės šalies veikėjų apskritai neįsileido į savo teritoriją.

Venesuela lėktuvui su ŠRS aktyvistais neleido nusileisti nė viename savo oro uoste.

Kinijoje, Laose, Kuboje, Kazachstane, Alžyre, Egipte, Nigerijoje ir Somalyje ŠRS organizacijos nariai paskelbti personomis non grata.

Rusijoje ŠRS aktyvistams už savo viešus pasirodymus teko su visa Agne pasėdėti už grotų, kaip ir laisvės skleidėjoms „Pussy Riot“.

Kirgizijoje pasturgalius rodančius aktyvistus vietinė minia apmėtė kiziaku (arklių mėšlu) ir supylė ant galvų po kelis kibirus prarūgusio kumyso.

Netgi tolerantiškumu garsėjančiose Europos šalyse – Airijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir kitur – ŠRS aktyvizmas buvo sutinkamas su pasmerkimu ir piktais plakatais.

Tragiškas galas Agnės laukė Irane. Ten mergina, pripratusi cirkintis dar nuo Zalabatoriškių laikų, tiek prisicirkino, kad buvo sugauta ir už savo veiklą nubausta mirties bausme, o dauguma ŠRS aktyvistų buvo viešai plakami ir deportuojami iš šalies. Agnė buvo atvesta į vieną iš Teherano aikščių, ir miniai skanduojant „mirtis šėtono tarnams! “, jai ant kaklo buvo užnerta kilpa, prikabinta prie statybinio krano. Krano strėlė pakilo į orą, ir Agnė, pakibusi ant virvės, amžiams baigė savo aktyvizmą.

Lietuvoje naujiena sutikta audringai. Vieni džiaugėsi, kad pagaliau nebeliko šitos idiotės ir šalies gėdos, o kiti verkė, rovėsi plaukus ir žiūrėdami internete įrašus su Agnės egzekucijos scena, reikalavo JAV, Izraelį ir NATO kuo greičiau įsiveržti į šią nedemokratišką šalį ir „padaryti ten tvarką“.

Štai tokia Agnės ir jos šiknos istorija. Sako, kad ji dabar pragare velniams šikną rodo.

Vargšė panelė.