Bekraštė platybės tiesa,
bičių medum pertepta —
it riekė duonos,
močiutės krosnyje keptos.
...be melo ar netikrų pažadų...
Švelniai tyra, —
lyg Eglė Žalčiui ištikima,
vyniojasi vijokliais
bičiulystės vaiski šviesa
per metų verpstus,
išmargintus pokalbių
nuoširdžia gija,
pasiilgus ir einant greta,
žiūrint į vieną pusę.
Ji be krantų, ilgaamžė —
lyg liepa prie kelio
ties senelio troba.
Bičiulystėje šviesos šuorai,
brilianto tikrumas
ir begalybės pojūtis,
stebint ežero
raibuliuojančius šešėlius...
Sustojam, už rankų susiėmę...
Kvepia bičių koriais
ir įspindi į mus pilnatvės tiesa.