Paliestos stygos virpesys dingsta tolumoje,
perskaityta knyga suvirpina širdį —
siela tyloje ieško gyvenimo prasmės —
nutolti negali — tampi sau reiklus.

Surinkus viską į vieną vietą
išaugtų gyvenimo vertybių riedulys —
po kojomis justum žemės gruntą tvirtą ir
netaptų lyg spardomas kamuolys apvalus.

Gyvenimo vertybių šaknys gilios
glūdi sielos gelmėse — ne visiems
pavyksta išauginti — trūksta valios,
tad dygsta pakelėse, kažkur šalia.

Mokomės, auginam, tačiau netvirtėjam —
mūsų vertybių skalė vis dar žema,
gal ne tuo laiku sodiname daigus —
širdyse vyrauja ruduo ar žiema.

Ir nepaliečiame tylinčių sielos stygų —
knyga dūlėja palikta vienumoje,
pigiai ar veltui atiduodame laiką brangų —
nepajuntame — už mūsų nueitas kelias — skurdus.