Ašaros lyg kelia audrą širdyje,
Veržiasi lyg potvynio srovė,
Viską sunaikina. Gniuždo vėl mane,
Sieloje beprasmiška erdvė.
Aš viena, nors tiek aplink veidų.
Vienumą ne taip aš suprantu,
Noriu tik pranykt, užsirakit narve,
Bet bijau. Jaučiuos kas dieną lyg sapne.
Naujos viltys, neapykanta, kančia,
Aš tiek daug ištvert nebegaliu.
Nejaučiu nei meilės, nei sėkmės šalia.
Aš viena, paklydus tarp rudens spalvų.
Kaip drugelis, gyvenu tik vieną dieną,
Bet ir jos dar nesulaukiau,
Nes gyvent yra mylėt,
Tikėti, jausti šilumą žmonių ir turėt draugų,
Bet draugė mano – vienuma,
Tuštuma širdy ir peilis po kaklu.
Tai baisu, bet tai juk realybė.
Mano kasdiena, sapnai, svajonės –
Jie visi juodi arba raudoni.
Jei išvystu saulę – tik trumpam,
Nes ir vėlei greitai apsiniaukia.
Toks likimas. Gal aš dar turiu vilties?
Bet ji nyksta kas minutę. Jau nepadidės.
Nesuteiks man jos jau nieks,
Kol galų gale ji pabaigą pasieks...