Tai puošnumas rudens! Šimtaspalvis miškų horizontas
Karnavalo dvasia apdalijo mažus ir senus.
Ko tada liūdesys čežant vėjui nei kiek nenuslopo?
Kad pilka tvarsliava apsidangstė žvaigždynus dangus?

Viskas kinta greičiau, nei pajėgia suvokt mūsų protai - 
Po vėjuotos nakties styro medžių tik griaučiai nuogi,
Jau nudrižo rudai net sodrusis atolas rasotas
Ir karšti pažadai brinksta kūdros drumstam vandeny.

Jokio melo saldaus, tiktai šiurpulius keliančios tiesos.
Jau gali neprisiekt, kad pasenom, be žodžių tikiu.
Eikš, priglusk, kol kviečiu, kol visai  nuo rudens neatvėsau,
Kol jausmų kibirkštis skaisčiai spragsi iš mano akių,

O rytoj bus rytoj. Ar visiems naujas rytas prašvinta?
Juk matai - plaukuose jau žymu, kur paglostė šalna, 
Bet dabar nesvarbu, nes yra net prieš rudenį ginklas - 
Kaip jaunystėj juokiuos, kai jaučiu, jog esu mylima.

Noriu eit su tavim į šį margą rudens karnavalą,
Nes aistros ir jausmų jokios kaukės tikrai nepaslėps,
Pačeženkim lapus, pažarstykime kiemo nešlavę - 
Buvo gera gyvent, tai bus linksma kartu suvaikėt.