Užuolaidų vėlėse
Stūgaudamas ūžavo
Vėjas,
Brandino raudoniu geliantį
Vyną,
Šermukšnio uogose
Suneštos baikščių stirnų
Godos.
Saujoje laikiau ne delną,
O sustabarėjusį
Laukimą,
Jo vėžės mynė paskutinę
Brydę, iš kurios
Baltu nuometu ruošėsi
Žydėt kantrybės
Sodai.
— Eik, aš Tave paleidžiu! —
Šnabždėjo lūpos,
Ant kurių tirpo liepų
Medus.
Suskilusiose šukėse,
Tarp sužeistų pirštų,
Lengvai krešėjo netikras
Kraujas.
Atšalę blėso pilkšvi
Pelenai,
Likę nuo pernykščio jausmų
Laužo.
Užuolaidų vėlėse
Tyliai akis merkė rytojaus
Širdies varpų dūžiai.

r. r. 2013 10 14