Kunigo nuolat kartojami žodžiai: „Viešpaties keliai nežinomi“ Pranį sutrikdė. Nelaukė nė mišių pabaigos, be palaiminimo atstūmė pūdines duris ir į lietų. Šniokščiantį. Sustojo Pranys vidury šventoriaus it gyvas kryžius ir leido save skalbti. Už nuodėmes. Dar nepadarytas. Už padarytas meldėsi rytą vakarą ir nė pats jau nežinojo kokias. Net nebuvo tikras, ar dievas supras.

Aprimo, kai lietus prasiskverbė iki urzgiančios širdies ir ją atvėsino.

- Na va. Dabar galiu eiti.

Eiti namo. Kur daugiau? Gal dar į parduotuvę. Bet ko?

Pranys įsmuko į Maximą xx. Vis pramoga. Vis diena greičiau praslinks.

Neskubėjo. Varvantis vaikštinėjo tarp lentynų, skaitinėjo kainas, nupiginimus. Susigundė spalvotais pieštukais ir vaikišku piešimo sąsiuviniu. Pranys mėgo piešti. Net liežuvį iškišęs. Portretus. Iš atminties. Piešdavo ryškiai. Tik nejuodai, nepilkai. Tas lagerio spalvas Pranys ignoravo. Sąmoningai, o gal nesąmoningai. Jau keleri metai ir sapnai žali, raudoni, geltoni, violetiniai, su žydrais apvadais. Dangus vasarą ten grynas mėlynas. Viltingas. Namų langinės, žmonių namų, ne barakų – mėlynos. Viltingos. Praniui tai labai prie širdies – ir jo namo apvadai, langinės – vidurnakčio indigo. Optimistinės. Nors Šančiai riboti – nepriima jo tų mėlynų apvadų: juokiasi, kas tik gali, net pirštą prie smilkinio sukioja jį pamatę. Bet Praniui nė motais: turi savo tiesą. Jis irgi ribotas, niekaip nesupranta, kaip galima namą dažyti baltai – sniego ir prižiūrėtojų kailinių spalva. Juoda, balta, pilka – jam ne spalvos, įsiėdė iki gyvo kaulo per dešimt metų Komijoje. Net žmonės, net moterys, apsirengusios juodai, baltai ar pilkai – jam negražios. Visai. Jis ir stebisi, kad Kaune veik nebeliko patrauklių moteriškių, ypač jaunų.

Prasisegė lietpaltį, megztinį, pasikišo paišybą ir spalvų dėžutę po dar sausais marškiniais, prisispaudė prie sudžiūvusio kūno ir ranka prilaikydamas pirkinius ir krūtinę, tarsi atgailaudamas iš lėto kiūtino namų link.

Juodai baltą piešė tik kaimyną Antaną. Išimtinai tik jį. KGB kapitoną. Buvusį. Nenorėjo jo nė matyti, o jau piešti – juo labiau. Bet saugumietis įsitaisęs priešais Pranio namą, dviaukščiame mūriniame, pastatytame trisdešimt antraisiais Pranio tėvų. Nežinomi Viešpaties keliai. Pirmame aukšte parduotuvė, garsėjanti pelėsiniais produktais ir stipraus pigaus alaus bambaliais. Tikra pijokų mauktuvė. O antrame – saugumo kapitonas su savo putlia kapitoniene. Seniai jau ten. Pekiasdešimt devintais Pranys tik grįžęs iš Komijos ėjo aplink savo namą: keikėsi, urzgė ir verkė. Nedovanosiu, nedovanosiu nedovanosiu – žadėjo pats sau. Ir nedovanojo. Nusipirko sutrešusią tolinę trobelikę, tiesiai priešais parduotuvę, priešais saugumietį, priešais savo praeitį, ne tuoj, gal po dvidešimties metų, ir savo rankomis susikūrė sau gyvenimą, o gal pragarą – nuolat žiūrėti į tai, ko jau niekada neturės.

Jų keliai kirsdavosi. Nuolat. Puošnaus raumeningo kapitono ir skurdaus lieso lagerininko. Kaukšėdamas kerzavais batais ir gurgždėdamas į juos sukištomis galifė kelnėmis, nulietu karišku švarku, kantuota kepure su snapeliu ir žvaigžde visada linksmas ir familiarus kapitonas vos sutikęs kaimyną baltais pirštais pabrūžindavo snapelį, tarsi spusteldavo specialų mygtuką ir paleisdavo kurtinančią salvę: pirst ant visų Šančių. Drioksteldavo galingai it patranka. Ir sugebėk tu man.

- Nu, Komi, dar nepastipai?

O ko jam stipti? Jis namuose, jis Lietuvoj, kemša ir kemša. Komis niekaip neatsivalgo, viskas skanu, o duona skaniausia. Ko jam stipti? Bet ir netunka Komis. Nė pradėt. Valgo už dešimt, bet lašiniai neauga. Visiems lagerininkams tas pats. Va, ir Kolyma iš gretimos gatvelės toks pats virbas linguoja. Tik Komis trumpas, 1,68 m, gunktelėjęs kaip reikiant, ištįsusia kuprota nosimi, rąstų nutemptomis rankomis, 58 kg, o Kolyma – dvimetrinis, šatra, kuria ir nuo aukščiausios šakos obuolį nusikrėstum, kaklas žirafos, galvą tik kraipo tik kraipo, tik žvilgčioja į visus iš aukšto, net į saugumietį. Gal todėl Kolymos tas dar labiau nekenčia. Nors neapykantos nepasversi. Paniekos irgi.

Saugumietis ir pakrikštijo Joną – Kolyma, Pranį – Komiu. Visam laikui ir visiems. Niekas jau jo kitaip ir nevadino. Į Pranį net pats nereagavo, tarsi tokio niekada sutikęs nebuvo. Net ir pats į save kreipdavosi tik taip, Komi:

- Ką tu čia, Komi, niekus dirbi. Stabtelk, pagalvok, Komi, pagalvok. Juk nedurnas esi.

- Ką tu čia, Komi, atmintį praradai, kelią namo pamiršai? Kur, Komi, rioglini?

Nė nejuto Komis, kaip praėjo gatvelę, tįstančią į jo namus. Bindzu bindzu  Nemuno link, kampais kampais, kad tik ne namo. Tuščia. Per daug tuščia po žmonos mirties. Kaip vienutėj. Kaip karceryje. Niekada negalvojo, kad vienatvė tokia baisi. Ir senatvė. Pasiutus senatvė. Be išdidumo. Be charakterio. Ko gero, jau ir be nuodėmės.

Praėjo Komis pro vienus griuvėsius, buvusio cirko, pro kitus, atsisagstė lietpaltį, išsiėmė spalvas ir paišybą. Nustojo lyti. Pavasaris – viskas greitai. Viskas labai greitai. Laukė Komis pavasario, laukė, o atėjo – ir nieko. Nei džiaugiasi, nei šokinėja, nei juokiasi. Nieko. Kaip ir lagery, dešimt metų. Oi, kaip laukdavo pavasario. Nieko taip nelaukdavo kaip saulės ir šilumos. Ateidavo ir į lagerį tas pavasaris, per dvi tris dienas visą sniegą suėsdavo, viskas tik garma, ūžia, žliugsi, kas iš to: visi jau veik lavonai, jau pro sušalusią ir suragėjusią dochodiagų odą neprasimuša nei saulė, nei drungnas vėjelis. Tik liūdesys. Ne. Net ne tas. Abejingumas.

- Va, tai tau, Komis gūrina iš bažnyčios.

Saugumietis mojo nuo akmens, kur su meškere tupėjo. Antanas – žvejys. Buvo medžiotojas. Po nepriklausomybės paskelbimo jau tik žvejys. Ir be kepurės, ir be snapelio, ir be perdimų. Bet kaimynas, vis virš parduotuvės antrame aukšte, Komio name tupintis. Bet lyg ir draugas. Ne draugas. Tikrai ne draugas. Nors Komis pyksta ant savęs, bet vis dėlto draugauja su saugumiečiu. Iš vienatvės, iš senatvės. Pyksta Komis, labai pyksta, kad neturi nei išdidumo, nei charakterio. Juk jis jau dvidešimt metų galėtų pirstelėti prasilenkdamas su KGB kapitonu.

- Ei, Komi, ateik šen. Greičiau.

Nežinomi Viešpaties keliai: Komis strikinėjo pažliugusiu šlaitu žemyn.

- Nu, ką, kapitone, ėst neturi, kad per lietų sėdi?

- Atsikėliau – nėr kas veikti. Biruta pagiriota, pikta kaip širšė, geriau išmauti.

Antanas blaivas ir taikus. Gal irgi nuo senatvės?

- Ar kimba?

- Mažikės. Ugnės katinui nunešiu.

- Kas taip gero?

- A... Kas čia bus. Dar du inkilus išskobiau. Iš drevės. Užsuk, pamatysi. Ne prastesni už tavo.

Komis guktelėjo seiles: kurgi ne, ne prastesni. Giriasi. Komis meistras. Medžio meistras. Geras meistras. Medis jo rankose atgyja, persikūnija. Namas jo paties statytas. Klėtelė irgi. Spintutės, spintos, stalai, kėdės – viskas jo padaryta. Kaip reikiant, amžiams, nesusnargliuota, kaip dabar įprasta. Antanas – ne meistras. Antanas - niekas. Tik giriasi. Jo tie inkilai – nei šis, nei tas. Komis žino net nematęs. Tokiuose joks paukštis neperės.

- Ar ir vėl stogelius raudonai nudažei?

- Nu. Gražiau.

- Dar penkiakampę išbraižyk.

- Komi, baik. Neurgzk. Iš bažnyčios – nuodėmė siusti.

- O pernykščiuose varnėnai perėjo?

- Va, kad ne. Pppperkūnėli, šitaip išdažiau, išpuošiau, o nė vienas neatskrido. Kvailiai. Neturi skonio.

- Aš tau šimtą kartų sakiau, kad dažytuose neperės.

- Nesąmonė.

- Tikrai tikrai. Tik veltui laiką gaišti.

- Perės perės, kur jie dėsis.

- Ne. Sakau, kad ne.

- Nesiginčyk, Komi, aš geriau žinau.

- Užsispyręs saugumietis.

- Neurgzk, Komi. Kaip noriu, taip kalu savo inkilus, ne tavo reikalas.

- Eik tu žinai kur.

Komis kepurstėm į krantą, net neatsigręždamas, spjaudydamas:

- Reikėjo čia man pas tą durnių eiti. Koks buvo, toks ir liko.

- Komi, Komi, kažką pametei.

Taigi, spalvos ir paišyba išslydo. Vėl žemyn. Trina marškinių kampu.

- Ką pieši?

- Tave.

- Tai ko leki namo, sėsk čia ir piešk. Saulutė šildo – išdžiūsi. Iš kur tokį brezentavą piemenio lietpaltį ištraukei?

- A, geras rūbas. Patikimas. Iš Rusijos parsivežiau.

- Matai, rusiškas daiktas – tikras daiktas, nuo dūšios padarytas.

Ir vėl Komis susiviliojo ramiu kaimyno balsu, prisėdo ant gretimo akmens, atsivertė paišybą ir galvojo, ką portretuoti. Piešė tik iš atminties. Iš natūros nemokėjo.

Saugumiečiui sekėsi: traukė ir traukė. Ir ne visai mažas. Nepratarė nė žodžio.

Komiui irgi sekėsi. Net suprakaitavęs braukė ir braukė raudonai rausvai geltonai mėlynai. Lūpą įsikandęs tik brūkšt brūkšt, atsitraukia – nužvelgia, vėl brūkš brūkšt. Nė žodžio.

Tik lietus padėjo tašką.

Abu varė namo. Saugumietis su kibirėliu, su žiopčiojančiomis žuvikėmis, Komis su paišyba, su spalvomis, prispaustomis po marškiniais prie nuogo kūno. Pasiekę namus, priešais vienas kitą žiūrinčius, sustojo, nes sustojo ir lietus.

- Nu, Komi, gal alaus?

- Nu gal.

- Negi visą sekmadienį sėdėsim be nieko?

- Nu gal.

Antanas be pinigų. O Komis, aišku, visada su, nes gėrė tik tik retkarčiais. Antanas, aišku, gėrė visada, kai tik turėjo už ką. Ir Antanas žinojo, kaip Komį sugundyti.

- Ar nuportretavai mane?

- Tave? Nesvajok. Kam man tavo snukis?

- Tai ką nupiešei?

- Et, – Komis kuklinosi.

- Parodyk. Parodyk. Ranką turi. Dailininko ranką. Parodyk, Komi, smalsu.

Komiui aišku, kodėl saugumietis toks švelnus, bet neatsispyrė, pyko ant savęs, bet vis tiek ištraukė paišybą ir atvertė.

- Ppppperkūnėli. Komis moteris piešia. Bene įsimylėjai? Tik kad pagal tavo skonį per plona.

Antanas Komį neblogai pažinojo: žino, kad jam tik apvalainos, minkštos moterys patinka. Visiems lagerininkams panašiai. Tik kūninga, soti moteris graži.

- Ei, Komi, kodėl tokia liekna? Čia jau pagal mano skonį nupiešei.

Saugumietis visą gyvenimą žvilgčiojo į figūringas.

- Matai, Antanai, geltoni plaukai, mėlynos akys, grakštus kaklas, raudona suknelė, auksinė sagė, dirželis per laibą liemenį, nutekintos kojos, smailūs bačiukai – tikra moteris.

- Šypsena vien ko verta. Dantys turbūt perlamutriniai.

Jokios šypsenos Komis nepiešė. Nė dantų. Bet nekreipė dėmesio į Antano sapaliojimus. Glostė moterį, apžiūrinėjo net prisikišęs:

- Kokia graži, net kvepia.

- Nu, Komi, kas per viena ta geltonplaukė?

- Pažiūrėk, Antanai, atidžiai pažiūrėk, kur jinai stovi.

Pppppperkūnėli. Komi, taigi, čia mano balkonas. Ko tu ją įtupdei į mano balkoną?

- Čia mano mama. Atsimenu ją tokią, matydavau eidamas iš mokyklos, stovinčią ir laukiančią. Manęs.

- Graži. Tik neapsiverk, Komi. Bėk, paimk bambalį, nuplausi dūšią.