Kur buvę, kur nebuvę, ir vėlei leidžias
Juodieji pranašai likimui Lietuvos.
Kaskart vis kitą tirštą miglą audžia,
Nakties šešėliais krinta ant galvos.

Žadėjo badą, jei neliks kolūkių,
Ir begalinį šaltį be naftos iš Rytų.
Dabar — prarūgs balčiausio pieno upės,
Per sūrių kalnus bus klampot sunku.

Kiti baisiau, kur kas baisiau sumąstė,
Kad tik virtuvėje lietuvių liks kalba.
Net griežtą terminą gyvuoti jai nustatė —
25-eri! Toliau — kapų tyla.

Na ką gi, mokysimės vėlei kaip prie caro.
Tik va, ratelių verpt bus rast sunku.
Teks uždaryti langines, susėst už stalo,
Bandyt ištarti žodį „Lietuva“ balsu.

Žinau, prognozės tos bevaisės,
Tai kliedesiai piktuolių svetimų.
Visais laikais lietuviai išsilaikė
Meilės Tėvynei, kalbai tvirtumu.

Kažkam vis norisi, kad mes palūžtum,
Paliktum žemę, Nemuno krantus,
O jau tada kaip juodvarniai užtūptų
Girias, laukus, piliakalnius šventus.