Vortinklių šešėliai supas soduos
Vėstančio vidudienio, jo bučinys
Iš rugsėjo sukauptos paguodos –
Kol kraitelę saulės išdalys,
Salsta sau, o akys jos užmerktos
Kvepiančioj užuovėjoj... Negerk tos
Žydinčios darže tylos, dangaus,
Neva žydro dar, plaštakė lai ragaus.

Kas iš svajos, kas iš putos dabar,
Bejėgės mielės amforos dugne!
Toks salsvas žodis – dar,
Dar jo sesuo tebe,
O ilgesys – geležine
Grandim akmuo apjuostas, tokis tvirtas,
Ir tas dar sudejuos įskildamas – o gal...
Dar grįš, dar tebėra, dar girtas
Senąja laime.
Vien dairais atgal.