Pakylėki maldas virš sausai ištuštėjusio šulinio — 
Kas išsamstytus vandenis grįžti prišauks?
Horizonto migloj ilgesys geba skylę prazulinti,
Kur mojuoja viltis nuo bešvintančio krašto dangaus.

Vėjas neša skutus, kur rašytos paliaubos su norais,
Nes košmarams atskiest ant aukščiausios lentynos geismai,
Tvinksnių ritmą galvoj surikiuoja archangelų choras — 
Kiek belikę dienų, tu gali jas praleisti linksmai.

Rautis plaukus? Gedėt? Jei tai niekad nebuvo būdinga,
Kam tas grimas, ta kaukė liūdna finale?
Kas betrukdo sudėt būčiai skirtą ne giesmę, bet himną,
Kad nuo krašto dangaus motų skiautė viltingai žalia?

Net vandens šuliny jeigu niekas daugiau neieškotų,
Jeigu ainiai nurėš savo rankomis genų šaknis,
Horizontą stebės, kol prazulins, akmuo samanotas
Ir eilė rašmenų, įrėžta į jo šoną, užgis.

Taip jaučiuosi dabar — kaip dalelė, kaip lašas, kaip raidė,
Iš kokių ši sodri ir marga visuma sudėta.
O vanduo šuliny? Pagalvojus geriau, ar jis baigias?
Ar galiu atsakyt su sniegu pamažu tirpdama?