Benas įėjo į mokyklą kaip visada šiek tiek susikūprinęs, tarsi tikėdamasis, kad niekas jo nepamatys. Tai priminė vėžliuko skydą. Kai vėžliukas išsigąsta, lenda į savo šarvus ir tampa saugesnis, mažiau pastebimas. Deja, šis manevras niekada neišdegdavo. Užlipti pirmaisiais fojė laipteliais nepastebėtam buvo tiesiog neįmanoma. Prie turėklų visada būriuodavosi jie — mokyklos chuliganai. Benas juos visada mintyse vadino baudikų būriu. Keista, nes iš tikro jie nebausdavo, o tiesiog priekabiavo prie silpnesnių, bet Benas įsivaizdavo, kad jis yra kažkoks ne toks, kad yra baudžiamas už savo nepritapimą.
Taigi kaip ir kiekvieną rytą mažasis vėžliukas stengėsi kuo greičiau prasmukti pro tuos mušeikas nepastebėtas, bet ties trečiuoju laipteliu jam kelią pastojo dručkis vaikėzas sušiauštais riebaluotais poilgiais plaukais ir aptrintais džinsais. Benas nedrąsiai pakėlė akis norėdamas pažiūrėti į kliūtį, nors jau iš karto žinojo, kad tai bus Karolis. Jis buvo viršiausias iš gaujos, galima sakyti, kad vadovavo kitiems „didvyriams“. Kelis metus paliktas kartoti kurso jis pasižymėjo jėga ir dydžiu, kitaip nei kiti mokyklos vaikai.

Benas žengė žingsnį į šoną, norėdamas apeiti priešininką, bet tam prie šonų jau kompaniją palaikė ištikimieji bendražygiai. Tomas — kairėje, Matas — dešinėje. Tokios užtvaros apeiti turbūt nebepavys, ją pramušti šansų taip pat nepasirodė daug.
— Praleiskit mane, — norėjęs atrodyti grėsmingai tarstelėjo Benas, bet tai nuskambėjo labiau kaip mažo kačiuko kniauktelėjimas. Benas dar labiau susigūžė. Atrodė, jei dar labiau susigūš, tai gali ir šonkauliai atsikabinti nuo stuburo.
— Ką Tu rauni kietą? Tuoj ir gauni į dantis, — subliovė lyderis, o jo pasekėjai pradėjo kvatotis iki paraudonavimo.
— Man reikia eit į pamoką, — dar tyliau sumurmėjo Benas. Dar kartą pabandė paeiti į šalį, bet, aišku, Matas jį sugriebė už rankas ir temptelėjo atgal.
— O Tu nepamiršai, kad esi mums skolingas? Kur pinigai? — rimtu veidu paklausė Tomas, mat kai kalba eidavo apie rimtus piniginius ir verslo reikalus, jis visada buvo rimtas.
— Mama šiandien nedavė pinigų, — pasiaiškino skolininkas ir žengė atbulas laipteliu žemyn. Vis smūgio tikimybė mažesnė. Nors su tokio ilgumo rankom mušeikos jam skeltų, net jei jis palypėtų ir iki laiptų pradžios.
— Kaip tai nedavė? — nustebusiai pažiūrėjo Tomas ir susižvalgė su savo kompanija. Verslininkai susimirkčiojo ir nustatė rūsčius veidus. — Juk žinai, kad mes negalim Tavęs saugoti, jei nemoki mums už savo saugumą, — tarė jis ir žengė žingsnį arčiau vėžliuko, kuris net pritūpė iš baimės. O ką daryti, apsauga juk už dyką nedirba, niekur nepabėgsi.

Aplinkui susidarė minia. Vaikai rikiavosi prie įėjimo, nes nebuvo tokio drąsuolio, kuris norėjo lipti tais laiptais, net jei tai reiškė, kad teks pavėluoti į pamoką. Visi jautė, kad baimė ir įtampa tvyro ore. Niekas nedrįso net cyptelti. Tą rytą fojė vyko teismas. Teisėjas-auka, vykdytojai, baudžiamasis ir liudininkai stovėjo teismo salėje, viskas kaip pridera. Ir teisingumas buvo įvykdytas.
Atrakinęs duris Benas stengėsi kaip galėdamas greičiau prasmukti į savo kambarį, bet pro virtuvę, kurioje pietavo tėvai, nepastebėtam dingti nepavyko. Pasigirdo tingus motinos balsas:
— Na, tai kur skubi? Ateik, pavalgysi, – pasakė mama ir priėjo prie keptuvės įdėti sūnui maisto.
— Aš nealkanas, — bandė išsisukti Benas.
— Girdėjai, ką pasakė mama, — pasigirdo niūrus ir griežtas tėčio balsas iš po laikraščio..
Benas nusliūkino į virtuvę nuleidęs galvą. Vėl susigūžęs, vėl išsigandęs. Deja, nuslėpti nepavyko.
— Stok stok, — sušuko mama. — Ateik čia! — pasilenkė prie sūnaus ir apžiūrėjo mėlynę po akimi ir prakirstą lūpą. — Kas čia dabar?
— Užkliuvau, parkritau... — sumurmėjo Benas.
— Apsitrankei kaip obuolys. Eik nusiprausi, — atsakė mama.
— Ir kas per gremėzdas iš tavęs išaugo? — patraukęs laikraštį ir žvilgtelėjęs į Beną pasakė tėtis. — Kelintą kartą jau grįžti kažkur prisiplojęs? Gal atsimerk, kai vaikštai. Va, jau ir prilašinai kraujo ant grindų. Nepamiršk išvalyt, kai susitvarkysi pats. — Žvilgsnis grįžo į laikraštį. — Beje, paskubėk sugrįžti, dar pakalbėsim apie mokslus. Tu tikrai norėtum, kad matematikos pažymiai būtų pakilę, nes pats žinai, kas laukia, jei vėl gavai blogą pažymį... — pasigirdo pavymui.
Vėžliukas lėtai, vilkdama koją už kojos, judėjo vonios link. Atidaręs duris paleido iš čiaupo vandenį ir tyliai atsiduso.