2013. 10. 12. Po karo ūkininkai mokėsi gyventi naujom, keistom sąlygom – iš jų atėmė žemę, arklius, padargus, vertė dirbti kolūkiuose, bet už darbą nieko nemokėjo, o iš šešiasdešimties arų prasimaitinti jei ir buvo įmanoma, tai pinigų prasimanyti visai nebuvo iš kur, o jų juk reikėjo, todėl viską, ką buvo įmanoma parduoti, nešdavo į turgų. Taip jau rugpjūtį turguj atsirasdavo tų metų gaidelių – vos paaugusių, kai tik būdavo galima atskirti nuo vištaičių. Jie būdavo parduodami pusvelčiui. Mama nupirkdavo keletą tokių negražių, padaiguotų, ilgakojų padarų, dar nė nebandančių giedoti. Mano pareiga būdavo jais rūpintis, lesinti, kad greičiau paaugtų ir bent retkarčiais turėtume šviežios mėsos iki ateis metas pjauti paršiuką, t.y., iki Kalėdų.

Gerai prižiūrimi, žole ir mažosiom bulvelėm šeriami, net pasiganyti paleidžiami gaideliai greitai virsdavo įvairiaspalviais, puošniais, pentinuotais gražuoliais gaidžiais, keliančiais didžiulį triukšmą vištininke, po kautynių vaikščiojančiais kruvinom skiauterėm.

Štai apie tuos savo vaikystės gaidelius vakar ir kalbėjausi su mama tvarkydama jos kapą:

– O atsimeni, mama?

Atsimeni, kaip tu ankstyvą mano gimtadienio rytą, tikėdamasi, kad aš dar miegu, tyliai pakurdavai plytą, kad pakaistų vanduo ir išeidavai nukirsti gaidelio, o paskui kieme nuplikydavai vandeniu ir nupešdavai – grįžus tau iš darbo kepsim?

O aš viską girdėdavau, bet neišsiduodavau, tik paskui, atsikėlus, eidavau pasižiūrėti, kuris krito ir bet kurio būdavo gaila.

Atsimeni, kaip valgydavom šventinę vakarienę, skaičiuodavom lenkdamos mano pirštukus, kiek gi man sukako metų? Lenkdavom juos ir tada, kai jau lenkti aiškiai nebereikėjo, puikiai galėjau suskaičiuoti ir be jų. Tuo pačiu pasitikslindavom ir kiek metų kalėjimo dar likę tėveliui – kaip norėjau, kad mano skaičiai greičiau didėtų, o tėvelio mažėtų.

O atsimeni, mama?

Vieną rudenį mano gimimo dieną vyrai pjovė gluosnius prie mūsų upelio, o mudvi vežėm trinkeles per pažliugusią, išlytą pievelę į kiemą, iki tamsos skaldėm jas – žiema čia pat, o malkų beveik neturim, gluosniai žali. Kai grįžom į virtuvę, užsikūrėm ugnelę, nedegdamos lempos užsikaitėm katiliuką, sėdėjom susiglaudusios ir laukėm, kol gaidelis išvirs – buvom tokios pavargusios ir alkanos!

Sugalvojom – kepenėlės jau tikriausiai išvirė. Pasidalinom. Netrukus išsitraukėm po sparniuką. Dar palaukusios – po kulšelę, o paskui užsikvatojom, supratusios, kad katiliukas tai verda, tik mėsos jame nebėra.

Atsimeni? Pirmą mano gimtadienį Kaune? Kadgi ir atsiminti nėra ko – mes jo nešventėm. Nebuvo nei kepto, nei virto gaidžio, nes parduotuvėj jie pasibaigė anksčiau, negu priėjo mano eilė. Ir nors mes nebeskaičiavom metų, puikiai žinojau, kad man septyniolika, o tėvelis jau grįžęs, tik ne pas mudvi.

Žinojau –
Ateis laikas – grįši,
Buvau tikra – grįši,
Tik sulaukti.
Paskui sužinojau –
Sugrįš ne visi.
Vyliausi – tu sugrįši,
Meldžiausi.
Nežinojau –
Ne visi sugrįžę pareina
Namo.

Atsimeni, mama?

Gražiai sutvarkiau kapelį, dar su vaikais papuošim, uždegsim žvakeles...