— Naktie,
nesislėpk už sargybos žvaigždėtos —
tavo suknią tirpdau kaip kasnakt,
dyla siūlės.
Šešėlių minia bando gašliai nuslėpti
ryto fone ryškėjančią tamsią figūrą.

Tu neskubi —  
bandai įsižiūrėt į šviesų mano veidą,
į plaukus pievų gailiai ašarotus.
Verkiu rasa aš tavo uždangą nuleidęs
srauniais upeliais skruostais išvagotais.   

Kasnakt prasideda aistrų kova — 
viens kitą bandom švelniai nugalėti...
Tirpsti kaip grietinėlėje kava,
smilksti kas rytą kaip eilinė cigaretė.

Tu priešinies — o aš vis vien laimiu,
apsiaustą triumfo oriai užsimetęs...
Labai patinka kelti iš miegų,
ką užmigdei per savo tamsų metą.