Tu sakai — jau ruduo,
Pilnos liūdesio pievos pritvinusios
Ir gelsvais atšvaistais vakarėja upelio gelmė.
Bet, brangus, tai mėnuo,
Kada žolės auksais apsivijusios,
Kada džiugesio spindesį vaikos pakrančių žaismė.
Kai man noris šėlioti su vėjais — svajonių padraikomis.
Kai medum aptaškyti ridenas lėkštėj obuoliai.
Ten mes randam vaikystę kaštonais rudais apsitaisiusią
Ir iš ąžuolo gilių žmogiukais po retro langais.
Tu kaskart neryžtingai į rudenio aslą pasibeldi,
Ir sudrėkusį skruostą prie vartų nykimo glaudi.
Aš sakau — jau ruduo,
Kaip man gera stebėti išdykėlį
Ir kartu paniūniuoti spalvotų dienų sumaišty.