Kartojo vėjas rudenio suktinį –
Vis medį užkliudydamas kiekvieną,
Ir glaudėsi artyn vėl pilkos dienos,
Kol bobų vasara širdy ištvino,
Nors rudenio taku ėjai ne vienas...

Prasilenkėm, tačiau užteko šypsnio,
Kurį praeidamas padovanojai.
Neslystelėjo žemė iš po kojų –
Kaip tąsyk, kai žiedais dabinos vyšnios,
Kai tris žodžius be perstojo kartojai...

To neišplėš net rudeninis vėjas,
Kas žiedlapiais vėl byra iš to meto.
Nors jų nerinkti jau buvau pripratus,
Tik tie, kur sieloj užslėpti glūdėjo,
Nubarsto mano rudeninį taką...