Pritvinkęs nerimo, lietaus

Tarp medžių bėga kelias.

Lyg neseniai juo važiavau,

Dar liepos buvo žalios.

Lankoj paaugusi žolė,

Atrodė, ims žydėti,

Sustoti kvietė pakelė

Spalvom pasigrožėti.

Pražydo pakelės, tik ne gėlėm —

Šeivamedžiu prie gluosnių.

Galbūt užsidegė ugnim,

Kad meilę dovanotų

Labiau vis gelstantiems krantams,

Tamsiai Nevėžio srovei,

Šermukšniui, švelniai raustančiam,

Pakrantėje kur stovi.

Akys dar ieško putinų,

Tikrai juos aplankyčiau.

Žinau, burnoj būtų rūgštu,

Uogelių jo neskinčiau.

Skridau keliu kaip ant sparnų,

Liepos karštoj šėlionėj,

Dabar ruduo, sieloj ramu,

Lėčiau važiuoti noris.