Ko  tu slepiesi judančiuos tirštuos rudens šešėliuos?
Manai, nedrums ten sielą liūdesys?
Šalnojant baltas vėliavas iškėlę
Jusles savas žolynai užgesys.

Kas gyvas, ieško patikimo kiauto
Artėjant metui šalčio ir tamsos.
Aš atitirpčiau gavus prisiglausti,
Tačiau ruduo bet ką palietęs suklastos:

Štai - uogų kraujas, lapų auksas, varis,
Visas ribas užliejusi migla.
Nerimsta vėjas, langines pradaręs - 
Gal ką pasiekęs godžiai atsikąs.

Tu atėjai. Vėl ižą neša kraujas
Ir tvinksnių giesmės ošia smilkiniuos
O aš laiminga džiaugtis nesiliauju
Net ir rudens šešėliuose tirštuos.

Ant mano skruostų putinai nunoko,
Akių gelmėj - pašėlus kibirkštis.
Rudens šešėliai bijo mūsų juoko - 
Nuo jo juodžiausios sutemos prašvis.

Lieti. Dar netiki, kad aš esu ne sapnas.
Šiek tiek nors lydaus, bet neištirpstu.
Šią karštą naktį vainikuoja žaros.
Užsimiršau, kad spalis, kad vėsu...