Gal begėdiški kiek tie minčių pasidraskymai,
Tie jausmų geiduliai, nebetenkantys kūno - 
Lyg mainyčiau gyvenimą į paminklinį akmenį
Ar būties klampų nuovargį į besapnį saldumą.

Į save viskas grįžta - susirietusios ataugos,
Išdėvėti jausmai, beopėjantys ilgesiu,
Gerklę rėmeniu graužiančios buitinės apeigos,
Bandant žemišką trauką tavaruojant ant smilgos.

Bark nebaręs - žmogus taip liks egocentriškas,
Išlukštenęs vienatvę aistringoj akimirkoj.
Viskas baigias senatvėj ataugančiais slenksčiais -
Ne dabar beapraudamais, bet kadaise jau išverktais.

Tylą gnaibo garsai, lapą popieriaus - rašmenys - 
Po dalelę, po krislą po lašą, po dulkę.
Ši būtis  - pastanga kiek atšipinti ašmenis,
Kad suspėtumei kraują gaminti jį čiulpiantiems.

Dievaži, būna bjaurios ir žiaurios akistatos,
Kada lango stiklus dengia sluoksnis sidabro.
Ką veikiau? Gilią duobę su šaukštu išsikasiau,
Kol jausmingi vampyrai užsiėmė labdara.