Tamsios eglės, žalia samanėlė,
Minkštesnės, rodos, būti negali,
Gal todėl, kad čia kraują sugėrė
Lietuvos partizanų žemelė.

Devyniolika vyrų žeminėj
Kentė šaltį dieną ir naktį,
Kad pakiltų parklupus Tėvynė
Laisvės ugnį vaikams jos uždegti.

Nepakilo, ilgai nepakilo,
Eglės kančią į dangų vis kėlė,
Lėkė juodvarniai tamsūs per šilą,
Nesulaukė sūnų motinėlė.

O ir sielos nedrįso sugrįžti
Į namus, kur vaikystėj lakiojo,
Tėvų suręstą paprasta gryčią
Juodi dūmai laukais išnešiojo.

Rymo eglės prie kryžiaus kaip žvakės,
Atgalios atmintis metais bėga,
Aidi šių dienų giesmės ir salvės,
Skausmo ašara skruostu nurieda.