Tai pavargai, drauguži mano,
Visai prie žemės palinkai,
O buvo laikas — lyg nesenas
Kada stovėjai išdidžiai.

Matei toli, kitapus Nemuno,
Prie jo penkis net miestelius.
Ilgai ilgai kartu gyvenome,
Skaičiuodami savus metus.

Buvo ruduo, menu, lydėjai
Mane dar jauną iš namų.
Tikiu, kad laimės tik linkėjai
Jau švelniai gelstančiu žvilgsniu.

Kartą grįžau, buvai nuliūdęs,
Laimėjo dvikovą audra.
Graži viršūnė linko, lūžo,
Kamiene vėrėsi žaizda.

Tik išlikai, gyvybė šaukė,
Atsigavai, sužaliavai
Ir gaudai vėjus gale lauko
Tankiom šakom, bet jau žemai.

Prisipažinsiu — vėl gėriuosi,
Ne, ne kamieno tvirtumu,
Kitų minčių, jėgos semiuosi
Tiktai gyventi kaip ir tu.