2013. 10. 01.

Mano virtuvėj prieblanda – langą užstoja dvi didelės, tankios kaukazinės slyvos (Mirabelės). Viena jų žaliais, dabar jau rudeniškai geltonais lapais, vedanti geltonus vaisius, antroji – tamsiai raudonus ir jos lapai raudoni. Prieš keletą metų, neatlaikiusi gausaus derliaus, išlūžo didelė vienos jų šaka ir atsirėmė į nuo statybų likusią akmenų krūvelę, bet ir toliau žaliuoja ir dera. Medžiai persipynę šakomis, spalvingi ir gražūs visais metų laikais, mėgstu įsikurti jų pavėsy su knyga, nematoma iš niekur, o pati viską, kas vyksta kaime, matydama ir girdėdama.

Po medžiais sužėlė vešli garšvų plantacija, nušienauju, bet jos tuoj vėl sužaliuoja, o kai nubyra slyvelės, jomis pasidengia žemė. Pavasariop, kai įsauly nutirpsta sniegas, į mano sodą atskrenda gražūs, spalvingi paukščiai, kurių vardo nežinau – kresni, stiprūs, tvirtom uodegom ir imasi aižyti slyvų kauliukus, per kelias dienas lieka vien kevalėliai. Jie visai nebijo manęs.

Dabar sėdžiu prie lango ir nieko neveikiu – kol suploviau kelis vakarykščius indus, pasijutau blogai, ilsiuosi. Saulė šviečia pro slyvų šakas, vėjas krutina lapus ir ant grindų mirga šešėliai. Pilki šešėliai. Spalvingo rudens pilki šešėliai, tik saulės spinduliai, prasibraunantys pro tankią lapiją, auksiniai. Staiga sutemsta, pajuntu, kaip šalta ir nejauku – užslinko debesis. Tik užslinko debesis.

Prisimenu Vytauto Mačernio išgyvenimą, kai jiedu su senole šventą dieną vieni du buvo kambary ir per saulės apšviestą kvadratą ant grindų praslinko juodas paukščio šešėlis, išgąsdinęs vaiką.

Apima negera nuojauta, keliuosi ir einu į kiemą, apeinu namą, prisiglaudžiu prie susipynusių slyvų kamienų, tarsi atsisveikinu. Jau su daug kuo atsisveikinu. Ar kitą vasarą dar grįšiu į Karteną?

Prieš daug daug metų, tą dieną, kai mudvi su mama kraustėmės iš mano vaikystės namų Šilalėje į Kauną, aš, vietoj padėjusi krauti daiktus, dingau iš namų – bėgau, bėgau basa, lankydama savo pamėgtas vieteles kapuose, pušyne, prie Lokystos, ilgai sėdėjau ant laumių akmens, žvelgdana į srovę. Man buvo šešiolika ir viskas buvo ateity. Nejau tai viskas? Tik tiek?