Nevilioki, nekvieski krantan akimi seno švyturio.
Nenustok šiaušt bangų, neraminki audros vandenyne.
Kol žuvėdra skrendu, ne grumstu pilko vyturio,
Aš gyventi galiu, kol prieš vėją kovoja krūtinė.

Nesuglostyk plaukų, nuo vakario delnų susivėlusių,
Ir netildyk dainos — jei perkūnas pritardamas trankos.
Dar kol sūrūs kristalai ant lūpų, nuo šalčio pamėlusių,
Į gelmes — ne tave — tiesias mano apnuogintos rankos.

Mūsų akys kaip jūržolės dvi į mazgus susipynusios.
Tegul turis vergai pilkas sienas kalėjimų uosto.
Neapgausi širdies, kartą laisvę beribę pažinusios.
Dėl tavęs ne šilkais, o smaragdo žvynais pasipuoščiau.

Jei paliktum krante savo pančius ir baimes pamirštum,
Tu suprastum — ne jūros bangoj, o atoslūgy tyliai numirštam.