Butelaičiuose velnio lašai net protingus sugundo prie užstalės,
Ko stebėtis tada, kai pragert viską gali kvailiai?
Kam berūpi taškai, ant kurių net pasaulį išjudintum,  
Jei burnelė - kita ir siūbuoja po kojom keliai.

Ir matuoji tada sustiprėjusią grindinio trauką, 
Ir tvartely miegi kaip baltučiuos minkštuos pataluos,
Nei matai, nei girdi, kur pavojus, kas ašaras braukia - 
Nieko švento nėra, tad gali savą kraują išduot.

Priešai trina rankas - net be mūšio dvasia baltų merdėja, 
Interesai siauri - kiek apžioja ištroškus gerklė.
Jei volioji purve nuolatos savo nuosavą garbę,
Ko tu vertas esi? Laikas tavo. Brolau, išblaivėk.

Gal suprasi tada, ko suvargusi tavo tėvynė,
Gal pajusi tada, kur vieninteliai tavo namai?
Juk taurelės pirmos nieks per prievartą tau nesupylė.
Puotos maro metu... Su girtais gal ir tu dainavai?