Rudeniniu rūku atsidūsta užmingantis ežeras,
Medžiai meta lapus ir širdis tyliai tampa nuoga.
Ilgesys išdavikiškai žvilga prisirpusioj ašaroj,
Netektis — pasalūnė — užklumpa staiga, taip staiga...

O vaivorykštė kvepia spalvinga prabėgusia vasara,
Liepos kaupia jėgas sušvytėti naujuoju žydėjimu.
Tyliai ritasi skruostu neklaužados degančios ašaros,
Juk ir jas išgyventi, patirti, išverkti atėjome.

Išbyrės ir nuplaus dulkes pykčio ir tūnančių nuoskaudų
Ir kaltes netikras. Jos išgrynins tikruosius jausmus.
Na o tiems, kas išėjo, lai kelias nepritrina nuospaudų,
Lai atranda jie savo ramybės ir dvasios namus.