Nubėgus lietui, rauda kaštonai,
Brandindami upę, kurioje mirksta kančia kraštutinė.
Nėra nieko, kur nebūtų kažkas-
Prabilę varpai skuba į tolius.
 
Su vienišu kalba audra.
Šiltam guolyj susisukusi šypsos beprasmybė,
Ugnis užgęsta neužsižiebusi,
Laiko valandos tik forma stabili.
 
Variaspalvėj varpinėj negyvena tyla,
Tik žaidžiamos slėpynės pabėgt nuo gyvenimo.
Rengiasi dangus šviesos rūbą jau.
Pagelto lapai.