Stansai. Smilčių tekėjimas (1-2)

1.
Kur balzganos tylos ir bangos laisvai
į krantą, į smėlį sugūra,
kur prieblanda gęsta ir mėnuo tiktai
kas vakarą šviečia priblėsęs aukštai,
kur laikas sustoja užkliuvęs,
kas naktį ten meldžias ir klausos tyla,
ir piešia šešėlius ant sienos ranka.

2.
Kas vyksta tenai? Nejau laikas lakus
vis bėga ir bėga... Nutolęs
į nebūtį skuba ir svaido žodžius –
gal greitai tavęs nebebus, nebebus...
Tau naujas puikuojasi guolis.
Ir tu paskubom griebi gyvo jausmus,
ir šis pagrobimas tau amžiaus paklus.
spika

2013-09-25 13:34:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2013-09-25 19:18:25

Kiek trikdo, kaip jau minėta, paskutinės dvi eilutės. Gražus besimeldžiančios, besiklausančios ir piešiančios tylos vaizdas, į nebūtį skubančio ir svaidančio žodžius laiko vaizdinys.