švelniai lyg krūties spenelį liesčiau
beveik ne lūpomis liežuvėliu ugnies
kartok mane atsikartoki brėkštančia
klasta dviejų išteisintų saulėgrįžos
kur kiekviena naktis trumpiausia metuose
ją užrakink užmiršk kad vis dar esame
kad turim kūnus arba jų neturime
artumas atperka paskesnį melo dūrį
kartok tik tai kas neatsikartoja
kvėpuok giliai mes leidžiamės į uolą
nematomi pasauliui patys sau
paliudyt galim nebuvimo esmę
tik mudviejų vaikai gebės suprasti
kartodami švelnių nusikaltimų tęsinį
ir mes juose atsikartosim tarsi...