Aguona raudona suknele
Juodaakė, ant rudenio vėjų
Grįžtant debesiui, plaukė šalia
Akmenuotom pakrantėm rugsėjo.

Saują saulės sutaupė diena,
Lyg įkaitusios smiltys lig ryto
Po žieduota pušim, po viena,
Kai laimingos žiedadulkės krito.

Buvo tirpus linksmutė pūga,
Ožiaragiui žvaigždynui vos gimus,
Ir nušvitus žiemos pabaiga
Sáldžiai sulai padažius beržynus.

Bei žydėta žiemos židiny,
Mėlstant nakčiai, ugninės aguonos.
Man vasarvidžio laužus meni,
Ir žvaigždes viršum šlaitų Sakúonos.