Paryčiais man agonijoj meldžias sudžiūvėliai lapai,
Rudenėjantiems medžiams pavydintys snaigių buvimo.
Ir kaštonai, nukritę į žemę, neprimena žvakių,
Tik ridenas traškėdami taip, lyg pavėjy užkimę.
Baltas buvęs šuva — jau dabar tik akimirkų vaistas —
Laukia žingsnių prie vartų, kurių jau seniai nebėra.
Aš jį glostau, kol ilgesio pirštai truputį įkaista,
Kol į dangų pakyla nutolstančių gulbių vora.
Priešaky per ilgi traukiniai ir subliuškę peronai,
Per tamsi naktį upė išplaukus į rūko marias,
Kur pakrantėje rudeniu džiaugias naivuolė undinė,
Vis dėkodama vėjui už tas sopulingas bangas.