(Aktoriaus Vytauto Grigolio (1951—2006) sodintam ąžuolui)

Ne ant kalvos, tik ant kalvelės
Šakojas, plečias į šalis
Tiesiu kamienu, žalialapė,
Ąžuolu likus atmintis.  

Dar tik jaunutis ąžuolėlis,
Ūksmingos girios pakrašty,
Viršūnę išdidžiai iškėlęs,
Legendą gražią neša jis.

Ką kalba broliams, miško medžiams,
Atspėti man nėra sunku,
Juk net šakomis, rodos, gręžias,
Norėtų pats nueit keliu.  

Nueit, sutikti, kad ir vėlei
Ištartų — sveikas, kaip laikais?
Matau, gerokai paūgėjai,
Greit būsi lygus su beržais.

O gal, prisėdęs prie kamieno,
Mintimis grįžtų į tenai,
Kur stūkso senos pilies sienos
Ir dega Vorutos laužai?

O gal verpetai „Maskarado“
Grąžintų scenines aistras?
Kiek daug jose prasmės surado,
Naktis iškeitęs į roles.

Ūksmingoj Labanoro girioj,
Toli nuo teatro, nuo draugų,
Kur rasose paparčiai tyli,
Turėjo sielai būt ramu.

Rodos, kiekviena žemės pėda
Čia dar pilna juokų, kalbų...
Išsaugot ąžuolui jas patikėta
Grigolio Vytauto vardu.