Kada nors, kai suaugsi ar pasensi, kai išsinuomuosi butą , ar pasistatysi namą, tu įsirengsi balkoną. Gal prabangų ir erdvų, o gal paprastą ir mažiuką. Apsisodinsi jį gėlėmis, ant virvelių džiovinsi skalbinius, arba išgrūsi balkonan senus ir pamirštus rakandus.
Gal lietingą dieną stovėsi jame ir rūkysi, žiūrėdamas į tolį. Raudona peleninė gulės ant mažo staliuko, o gal ant balkono palangės.
Galbūt tvankią vasaros naktį, kai neramiai vartysiesi lovoje, staiga pakilsi, praversi balkono duris ir apsvaigsi nuo gaivaus oro gūsio. Tyloje pastovėsi kelias minutes, kažkur tolumoje sunkiai sudundės traukinys, ir tu, taip pat staigiai kaip pakilai, kažko nusigandęs, grįši atgal į lovą.
O gal vieną vėlų vakarą balkone stovės dar vienas žmogus, tik kol kas tai pasilaikysiu paslaptyje...
Kaip ten bebūtų, pavasarį po šituo tavo įvykiu centru apsigyvens raina katė su trimis kačiukais. Vienas bus baltas, o kiti du – tokie pat kaip motina, tik šiek tiek pilkšvesni. Bėgs dienos, tu vis užeisi į balkoną su reikalais, tačiau ateis laikas, manau gražus sekmadienis, kai balkono duris praversi šiaip sau. Gersi arbatą ir, pamiršęs savąjį gyvenimą, stebėsi rainiukus. Šie žais vienas su kitu, bandydami įtraukti į žaidimą ir savo mamą, kuri tingiai snūduriuos, pasivertusi ant kairiojo šono. Pašvies saulė, ir akimirką tau pasirodys, kad laikas nebeegzistuoja. Sėdėsi amžinybę ir grožėsies tais mielais stebuklais. Priprasi net miegoti, nors kačiukai visą naktį kniauks. Kasdien neši rainiams valgyti, kartais nepagailėsi ir šalto, skanaus pieno.
Bet nežinia kodėl, nepasiimsi jų namo. Todėl vieną vasaros naktį užmigti tau nepadės nei gaivus oras, užplūsiantis vos įžengus į balkoną – bus per tylu. Kačiukai nebekniauks ir kitą dieną, o nunešęs pieno, parsineši jį nė nepaliestą ir sugižusį.
Gyvenimas tekės toliau, o tu stovėsi balkone ir tyliai žvelgsi į nuvytusias kaimyno gėles.