Sapnavau košmarus glėbio ankšty aptikusi tuštumą,
Kol galop nurimau - juk vertybė yra ilgesys.
Laikui trinant jusles ar be skausmo į dulkes mes trupam?
Ar nuo meilės ženklų kada nors pasidarom laisvi?

Vėl nauja patirtis, kai maniau, jog jau visko ragavus -
Išnešiot, pagimdyt ir ištiesinti skrydžiui sparnus.
Ties skrajūnai aukštai, sulig mostu nutolsta. Ne mano,
Bet jau jų ateitis ir svaiginančiai aukštas dangus.

Mano siela su jais - karštos maldos ir budinčios mintys,
Nesvarbu, kad pati šildau įsauly kaulus senus.
Meilės būta tiek daug, ji gyva ir ji geba raminti,
Kolei plaka širdis, glėbio ankštis užpildoma bus

Lai sapnais neramiais, lai darbais paprastais kasdieniniais,
Lai skambučiais, laiškais ir viešnagių retais atlaidais -
Kas dar kviečia liepsnot geismą būti manojoj krūtinėj
Ir be skausmo trupėt trinant laikui smulkiais trupiniais