Kaip vanduo šuliny
Pasibaigia žodžiai,
Kuriuos gėrėm kadais
Ir buvom laimingi.
Girdėm arklį brastoj,
Jo karčiai žvilgėjo saulėj,
O nusipurčius jam, mažais karoliukais
Sušvytėdavo vaivorykštė,
Karūnuodama juodbėrį mūsų.
Užteko mums visiems tos karūnos,
Tos spindinčios vaivorykštės,
Taip besiskiriančios nuo kelio dulkių.
O dabar reiks karūnos ir man, ir tau –
Jau dviejų reiks karūnų.
Ir juodbėriui reiks,
Tokiom liūdnom akim žiūrinčiam
Į mus, nuleistom rankom
Ir nerandantiems žodžių –
Pasibaigusių žodžių
Kaip vandens šuliny.