2013. 09. 18.  
Po pusiaunakčio ekrane atsirado švytuoklė, dalinanti laiko ratą į dvi lygias dalis. Ne iš karto suvokiau – rudens lygiadienis!
Kai išėjau ant priebučio, lijo. Susigūžiau pasieny ant kažkada, kai dar buvo maži, anūkų sukalto kreivo šleivo kėduko – man, karvei melžti – susisiaučiau chalato skvernus, įsiklausiau į lietaus šnarėjimą ir nė nepastebėjau, kaip ir jis liovėsi. Tyla. Būtų tyla, jei ne tas jau niekad nebenutylantis šniokštimas, svirpimas ausyse, trukdantis išgirsti tylą. Ir garsus. Pagalvojau – ar dar neskrenda rudeniniai paukščiai, ar tik aš jų klyksmo nebegirdžiu? Būtų baisu – tylintis pasaulis.
Mano vaikystės namai buvo prie pat kapų: už mūsų gėlių  darželio tvoros siaura, purvina gatvelė, zomatas, už jo seni, aukšti medžiai, daugiausiai klevai, uosiai, o už jų visi vienodai bažnyčios pusėn pasisukę kryžiai ir baltas angelas ant aukšto postamento prie jaunos mergaitės kapo.
Vieną pavasarį tų medžių viršūnėse įsikūrė varnų kolonija, nuo ryto iki vakaro ten virė gyvenimas, paukščiai krovė lizdus, nešė į juos visokį šlamštą, o kai trūkstant šieno anksti pradėjom išsivesti sulysusias, užskurdusias karves pasigraibyti šviežios žolės, nebijodami mūsų tūpdavo ant jų nugarų ir pešdavo nenusišėrusius žiemos plaukus, o karvės stovėdavo apsalusios iš malonumo.
Kasmet kolonija didėjo, lizdų daugėjo. Daugėjo ir triukšmo – dar dorai neprašvitus pasigirsdavo pirmi karktelėjimai, tarsi paukščiai sveikintųsi vieni su kitais, paskui aptardavo ryto naujienas, o jei kažko susikivirčydavo ar kas pabaidydavo, kildavo toks alasas, kad, rodos, ir kapuose gulinčius galėtų prikelti. Paskui triukšmas netildavo visą dieną, ypač kai jau išsirisdavo varniukai.
Mano mama negalėjo to pakęsti – bent šventą rytą leistų ilgiau pamiegoti! Ir kūrė visokius planus, kaip varnas išgyvendinti. Surado ir bendramintį – dėdę Juozą. Vieną dieną jis atsivedė draugą ir abu iš medžioklinių šautuvų ėmė pleškinti į lizdus. Koks kilo riksmas! Paukščiai blaškėsi virš medžių ir pašauti vienas po kito krito žemyn pro šakas keistai vartaliodamiesi, jau tylėdami, o įkandin jų dailiai pasisūpuodamos iš lėto leidosi plunksnos.
Varnos nuskrido. Pasidarė tylu tylu. Paskui karktelėjo vienas varniukas, kitas ir vėl nutilo. Sugrįžusius paukščius vyrai vėl pasitiko kulkomis, vėl ir vėl, kol jie nebepasirodė, tik dar visą dieną rėkė alkani jaunikliai.
Kitą rytą mane pažadino tyla. Jaučiau, kad nemiega ir mama, bet niekada gyvenime apie tai nekalbėjom.
Kitą pavasarį lizdai liko tušti.
Dabar sėdžiu pusiaunakty ant priebučio, klausausi tylos ir galvoju – kada ir kur paskutinį kartą mačiau varną? Taip, žiemą, Vilniuj, Šiaurės miestely, kur jos vakarais parskrenda nakvoti, bet ir tų greitai neliks – štai sutvarkys sąvartynus, pasirūpins šiukšliadėžių dangčiais... Pagal varninių paukščių skaičių sprendžiama apie valstybės kultūrą. Gal reikėtų pagal tylą – atvirkščiai proporcingai?
Kodėl žmogus nepakenčia greta esančių – gal paukščių, vabzdžių, paskui žmonių su kitokia odos spalva, kitokios formos akim, garbinančių kitą Dievą? Kodėl kyla mintis išnaikinti, nustumti toliau nuo savo namų, uždaryti į getus, rezervatus ir dažnai per vėlai susizgrimbama, koks tuščias ir tylus pasaulis be varnų klegesio, žydų erzelio turguj, aborigenų būgnų džiunglėse.
Išeidama palieku pasaulį daug tuštesnį.