Jau bloga, užsupo pakalnės ir įkalnės -
Keistai surėdyto likimo švytuoklė.
Kiek kartų jau tildei save vos neklykiančią?
Kiek kartų gumbai išminties neišmokė?

Kam girgždinti svirtį išdžiūvusio šulinio?
Geriau traukt tolyn, kol nebus ji užmatoma.
Esi geradarė? Tikiuosi, ne pūliniui,
Kuris nedėkodamas siurbia sveikatą.

Mainyčiau karūną į dieną ramybės,
Tačiau tos karūnos nė akys nematė.
Akla kai į kurčią kietai įsikimba,
Abudu kukuoja belangėj palatoj.

Išleiskit, tylėsiu karste išsitiesusi -
Būtis nebe mano, bet jūsų bus rūpestis.
Ramybė - voratinkliai, dulkės, pelėsiai?
Ne - šypsena gyvo laimingojo lūpose.

Šiepiaus, rodžiau iltis. Likimo ironija -
Nuo šitų grimasų tik ašaros tryško.
Gana. Nuo viršūnės jau leidžiuos į klonį,
Į viršų iškėlusi purviną nykštį.

Suprask kaip tik nori tau rodomą ženklą,
Švytuokle, aukštyn ir žemyn besūpuojanti.
Turbūt susivaržymai gyvasčiai kenkia.
Supi, kol kaliošai nuskraido nuo kojų.

Ir ką? Nesvarbu, kiek kankinsi ir purtysi -
Juk ropliui kaip skrydis laisvasis kritimas.
Akimirkai spėju išlįsti iš purvo,
Kas liko, pridžiūvo kaip amžinas grimas.

Gražu? Nusispjaut - sąlyginė estetika,
Galiu sau ją leist ant galvos nieks jei nelipa.
Įsupk dar smarkiau! Atlaikysiu, gal netiki?
---
Užsmaugė ne priešas, bet nuosavas šalikas.